Psichotronika

Kvantinio lauko teorija ne fiziko akimis

Kvantinio lauko teoriją (KLT) galima laikyti fundamentaliausia mokslo teorija, iš kurios bus galima išvesti visą likusią fiziką. KLT nėra užbaigta, nes jai trūksta labai svarbių dalių, tokių kaip, pavyzdžiui, gravitacijos arba sąmonės teorija. Tačiau kryptis perspektyvi ir daug žadanti. Todėl norint suprasti pasaulį iš fizikos perspektyvos, net jeigu tai ne vienintelė galima perspektyva, reikia turėti bent apibendrintą KLT įsivaizdavimą. Tai svarbu dar ir dėl to, kad KLT pagrįstos pačios naujausios įslaptintos technologijos. Jeigu padarytume prielaidą, kad egzistuoja kažkoks slaptas fizikos mokslas, kuris nerodomas visuomenei, tai didžiausia tikimybė jį rasti būtent šioje vietoje.

KLT išplečia kvantinę mechaniką į daugelio kūnų sistemą, kuri tyrinėja ne pavienio kvanto mechaniką, bet jų simetrines grupes. Tuomet ši išplėsta teorija jungiama su specialiąja reliatyvumo teorija, šitaip sukuriant reliatyvistinį kvantinio lauko modelį. Rimtai ir moksliškai domintis KLT reikėtų susipažinti su visa ją grindžiančia fizika; tačiau aš ne fizikas ir čia ne paskaita. Kita vertus, daug dalykų galima suvokti net nesigilinant į teorines ir matematinio formulavimo vingrybes. Pagrindinis klausimas - koks yra bendras KLT vaizdas ir kaip jį pateikti tokiu būdu, kad jį būtų galima susidaryti perskaičius vieną rašinėlį?

Kadangi KLT yra fundamentali fizikos teorija, kuri turėtų apimti viską, tai remiantis ja, būtų galima ieškoti kelių suprasti sąmonės fiziką. Tai buvo pradėta pakankamai seniai, dar 1968 metais, kai H. Umezawa bandė ją paaiškinti taikydamas KLT principus. Šitaip gimė kvantinės smegenų dinamikos modelis (KSD), išvestas iš kvantinio lauko teorijos. Sąmonės teorija yra svarbi aiškinant kaip veikia psichotroninės priemonės, kurios yra sukurtos ir slapta naudojamos neteisėtais tikslais. Kad būtų galima tai įrodyti, reikalinga sąmonės ir psichotronikos teorija, kurią, mano manymu, įmanoma išvesti iš KLT. Nors tai daug tolimesnis tikslas.

Toliau - apibendrintas KLT vaizdinys ne fiziko akimis.

Santykinė ir ne santykinė tikrovė

Fizikos tikslas yra sukurti tikrovės modelį, kuris leistų ją suprasti ir prognozuoti jos evoliuciją. Suprasti ir prognozuoti tikrovę leidžia atrasti dėsniai, kurie tikrovę paaiškina ir leidžia numatyti ateitį, nes ji yra dėsninga pradinių būsenų raida. Tačiau kas yra dėsnis ir kaip jis nustatomas? Fizikoje dėsnį įprasta išreikšti formulės pavidalu. Formulės yra mokslinės kalbos pagrindas, kurį suprasdami, galime įsismelkti į patį mokslinio metodo  branduolį (taip pat jo ribas).

Tikrovė yra įvairovė vienyje. Tai gali būti paradokslu, bet ji vienu metu yra ir viena, apimta kažkokio vienijančio principo, ir įvairi, tai yra, padalinta į skirtingas dalis. Būtent dėl pastarosios priežasties, tikrovę galima skaidyti į komponentus, kurie yra tam tikri jos aspektai ir savybės. Šios savybės yra vadinamos parametrais. Parametras yra tik kažkokia tikrovės dalis, suvokiama sąmone arba protu.

Bet tikrovės paaiškinti vien skaidant į dalis - neįmanoma. Nes šis skaidymas gali tęstis iki begalybės ir kažkurioje vietoje reikia sustoti ir apgręžti principą, t.y. pradėti šios į dalis (parametrus) suskaidytos tikrovės jungimą. Kaip tik pasiekus šią pažinimo proceso stadiją, atsiranda antra dėsnio savybė, vadinama santykiu. Į parametrus suskaidyta vieninga tikrovė jungiama tam tikrais santykiais. Kaip pavyzdį iš klasikinės mechanikos galima paimti kinetinės energijos (E) formulę, kuri yra kinetinės energijos apskaičiavimo „dėsnis” E = mv²/2. Tai yra iš pirminių parametrų masė (m), erdvė (x), trukmė (t),  gauname kinetinę energiją (E), kuri yra tam tikras parametrų santykis. (Greitis (v) gaunamas kelią padalinus iš trukmės (x/t)) Kaip apčiuopiamos, substancialios realybės kinetinės energijos nėra, ji egzistuoja pirmiausiai santykius suvokiančioje kognityvinėje sąmonėje. Nors pirminiai parametrai yra realios savybės.

Tačiau vien parametrų ir santykių - neužtenka. Juk reikia žinoti ne tik kas yra kokia nors sudėtinė savybė, pavyzdžiui minėta kinetinė energija. Svarbiau yra žinoti kiek jos yra. Proveržis buvo padarytas kaip tik šį esencialistinį „kas” pakeitus į kiekybinį „kiek”. Tačiau kiekybė yra matematikos objektas. Kad pirminius parametrus galima matuoti, buvo žinoma seniai, tačiau šio žinojimo šimtmečiais nebuvo sugebama paversti moksliniu proveržiu. Tad kai tai įvyko ir į dėsnį buvo įvestas skaičius, atsirado šiuolaikinio pavidalo fizikos mokslas. Tiek pirminiai, tiek sudėtiniai parametrai tapo skaičiais. Ir klausiama dabar dažniausiai ne kas yra kinetinė energija (ji yra tam tikrų parametrų santykis), bet kiek yra kinetinės energijos. Kiekybė moksle lemia visas esencialistines būsenas.

Toks metodas yra efektyvus. Tačiau jis negali paaiškinti visko. Dėsnis tikrovės užgriebia tik tiek, kiek leidžia parametras. Bet parametras yra tik aspektas. Pasakydami, kad substancija yra 100 kg „masės” arba kad ji juda 60 km/h „greičiu”, mes neišsemiame substancijos vidinės esmės - masė arba judėjimo greitis yra tik kažkokie substancijos išoriniai aspektai. Net didinant savybių skaičių ar smulkinant parametrų dydį, suformuojant kažkokią parametrų hierarchinę sistemą, mes neišsemiame visos substancijos esmės. Net įvedus kiekybinio aspekto prioritetą, esmės klausimas nėra galutinai pašalinamas, nes žinojimas „kiek” negarantuoja atsakymo į klausimą „kas”.

Tai reiškia, kad tikrovėje lieka didelis nesantykinės realybės sluoksnis, kurio neįmanoma paversti nei parametrais, nei parametrų santykiais. Dėl šios priežasties į nesantykinę dalį negali įsibrauti joks skaičius ir ji nepavaldi dėsniui, o tai reiškia - nepavaldi numatymui ir prognozei. Kitas klausimas ar ši dalis nepaverčiama santykine tikrove iš principo, jokiai sąmonei, ar tai tik žmogiško suvokimo galimybių apribojimas. Bet kokiu atveju ši nesantykinė tikrovės dalis yra reali, net išvedama iš pačios fizikos mokslo prigimties, rodančios dėsnių formulavimo apribojimus, - neįmanoma nustatyti visų tikrovės parametrų, todėl neįmanoma nustatyti visų jų santykiu. Tai kas žinoma apie tikrovę yra tik nedidelė inkrustacija nežinomybės jūroje. Ši nežinomybės jūra yra nesantykinė tikrovė.

Parametrų erdvė

a) parametras ir skaičius

Parametrus verčiant skaičiais, naudojamas matavimas „savimi”. Tai yra, erdvė matuojama erdve (centimetras arba metras taip pat yra standartizuotas erdvės kiekis), trukmė matuojama trukme (judėjimo erdve trukmė - ciklinių atskaitinių judėjimų skaičiumi, pvz., rodyklės apsisukimais ant ciferblato), masė matuojama mase (pavyzdžiui, gramo arba kilogramo standartu) ir t.t. Sudėtinių parametrų vienetai išvedami iš pirminių parametrų. Tarkim kinetinei energijai sugalvojami džauliai (j), kurie yra tam tikras pirminių ir antrinių vienetų santykis.

Pagal šį principą parametras tampa skaičiumi, ir jis parodo ne kas yra kas nors, bet kiek yra. Jeigu fizika būtų buvusi tik kokybinė, ji nebūtų pasiekusi tiek, kiek pasiekė. Esencialistinis tikrovės matymas gali paaiškinti kokio nors reiškinio esmę, bet tik šiuo keliu einant įsibrauti į tikrovės patį branduolį - neįmanoma. Tik žinodami esencialistinę kinetinės energijos formulę, kaip pirminių parametrų formuojamą santykį, mes negalėtume tiek numatyti tikrovės, kiek tai įmanoma tiriant reiškinį matematiškai. Nekalbant jau apie tai, kad pati formulės struktūra, jos santykiai normaliai išreiškiami tik matematiniais ženklais. Žinodami tik, kad kinetinę energiją sudaro m (masė) ir v (greitis), mes nesuprastume kas tai yra. Nes formulėje svarbūs tam tikri santykiai (sudėtis, daugyba, dalyba) ir, dar svarbiau, proporcijos, kurios išreiškiamos skaičių simetriniais ryšiais.

Dėl šios priežasties, norint įsisavinti fizikos pradmenis reikia gerai suprasti kas yra skaičius. Skaičių teorijoje yra svarbūs 1) trys skaičiai ir 2) du veiksmai su skaičiais. Be abejo, visos skaičių teorijos pagrindą sudaro vienetas (1). Iš jo gaunami kiti du skaičiai, į kuriuos išsiskaido visi kiti skaičių sekos elementai. Du veiksmai yra vieneto (1) didinimas ir mažinimas. Padidinę vienetą (1) gaunam antrą skaičių - dvejetą (2), o sumažinę - gaunam nulį (0). Iš šių skaičių ir veiksmų suformuojama visa likusi skaičių seka. Dvejetų sumavimas duoda visus lyginius skaičius (2, 4, 6, 8 ir t.t.), prie lyginio pridėjus vienetą (1) gaunami visi nelyginiai skaičiai (2+1, 4+1, 6+1, 8+1 ir t.t.).

Sakiau, kad su šia, simetrija pasižyminčia skaičių seka galima atlikti du veiksmus: didinimą ir mažinimą. Didinimas yra jungimas kaip įvairios sudėties atmainos: 4+2, 4*2 = 4+4, 4²=4*4=4+4+4+4. Mažinimas atliekamas analogiškai, tik iš antro galo: 16-2, 16/2=8-8 (8), √16>4²=4*4=4. Šie veiksmai ir skaičių sekos konstravimas minėtais principais, nustato ir įvairias skaičių simetrijas bei dėsningumus, kurie tyrinėjami skaičių teorijos. Svarbiausia yra tai, kad šitaip sukonstruoti skaičiai ir veiksmai su jais persikelia į fizikos dėsnius, ir skaičiais labai patogu išreikšti formulių santykius bei proporcijas, kurie sąlygoja parametrų kiekybinius rezultatus. Galima pasakyti kiek yra energijos (E), kiek yra jėgos (F) prie atitinkamų proporcinių konfigūracijų. Pavyzdžiui, jeigu tarsime, kad automobilio masė 500 kg, jis važiuoja 20 m/s greičiu, tai jo kinetinė energija (E) bus E=500*20²/2=100 000J=100 kJ.

b) parametrų erdvė

Parametrų erdvėje yra du kraštutiniai lygmenys: 1) kvantinis mikro lygmuo ir 2) klasikinis makrolygmuo. Be abejo, negalima užmiršti ir visų tarpinių lygmenų, kurie yra įsiterpę tarp makro ir mikro. Iš klasikinio lygmens išskleidę kvantinį lygmenį į parametrų erdvę, gauname ant smaigalio stovintį trikampį. Smaigalys žymi kvantą ir jį apibūdinančius parametrus, o trikampio platėjantis perėjimas į klasikinį pasaulį žymi kvantų jungimąsį į didesnę substancijos masę.

Šioje parametrų erdvėje yra galimi dviejų rūšių ryšiai: horizontalus ir vertikalus. Horizontalus gali būti tiek kvantinėje, tiek klasikinėje tikrovėje. Kvantinių makroryšių pavyzdžiais gali būti gravitacinis arba elektromagnetinis laukas, kurių kvantai nesijungia į jokią klasikinę masę, bet pasilikdami savo kvantiniam lygmenyje gali veikti gigantiškais atstumais, galiojančiais klasikinėje fizikoje. Makroobjektų klasikiniai horizontalūs ryšiai aprašomi klasikinės mechanikos: jėga (F), energija (E), darbas (A) ir t.t. Vertikalus ryšys žymi substancijos junglumą, t.y. savybę kurti iš kvantinių elementų sudarytą klasikinę masę, kuri veikia pagal kalsikinės mechanikos dėsnius. Vertikalus ryšys žymi dar galutinai neištyrinėtą perėjimą iš kvantinės į klasikinę mechaniką.

Klasikinė fizika, tokia kaip klasikinė mechanika, termodinamika arba elektrodinamika domisi horizontaliais ryšiais makrolygyje. Aišku, negalima sakyti, kad nei kiek neužgriebiamas ir kvantinis lygmuo. Jis gan svarbus termodinamikoje ir elektrodinamikoje. Tačiau šių objektų savybės vis tiek reiškiasi makro lygmenyje, pvz., šiluminiai reiškiniai, arba elektros srovė. Ir šie kvantiniai reiškiniai tyrinėjami klasikiniais metodais arba statistiškai (termodinamika). Einšteino sukurta specialioji ir bendroji reliatyvumo teorija tik patikslina specifinius atvejus, bet iš principo naujų skaičiavimo metodų nepateikia.

Kitaip yra su kvantine mechanika (KM) tyrinėjančia kvanto dinamikos dėsningumus ir kvantinio lauko teorija (KLT), kurioje kvantai apjungiami į simetrines grupes, iš kurių sudarytas kvantinis „laukas”. Sukūrus išbaigtą KLT (kiek tai įmanoma - kitas klausimas), turėtų būti paaiškinti visi 1) horizontalūs kvantiniai ryšiai, 2) vertikalūs ryšiai tarp mikro ir makro ir 3) horizontalūs klasikinio pasaulio ryšiai. Iš esmės užtektų paaiškinti tik pirminius klasikinius parametrus, tokius kaip masė (m), erdvė (x) ir trukmė (t). Jeigu tarsime, kad erdvė ir trukmė yra paprasti ir neskaidomi parametrai (nors erdvę, pavyzdžiui, galima įsivaizduoti, kaip horizontalią kvantinę makro duotį, turinčią kažkokią kvantinę struktūrą), lieka masė arba substancija, klasikinėje teorijoje suvokiamą per masės aspektą. Masės klasikinis apibrėžimas yra m = qV. (V) yra erdvinis tūris, todėl jis priklauso parametrui (x), o (q) yra tankis, kuris suponuoja kažkokią vidinę sandarą ir struktūrą. Būtent šitą q (tankis) ir aprašo kvantinė mechanika ir kvantinio lauko teorija. Žinant kas yra (q), galima suprasti kaip atsiranda klasikinė masė (m).

Viena iš substancijos savybių yra nuolatinis jos judėjimas, kurio pagrindas yra erdvė ir tam tikras atliekamas darbas. Darbą atlieka energija, kuri gali būti potencialinio lauko energija (elektrinis arba gravitacinis laukas), arba mechaninė energija atliekanti mechaninį darbą (pavyzdžiui, šiluminis variklis termodinamikoje).

Substancijos atsiradimas

„Lauko” teoriją pradėsime nagrinėti nuo klausimo iš kur atsiranda kvantai ir kodėl vienos rūšies kvantų savybės - identiškos? KLT aiškina, kad pradinė būsena yra tam tikra laukų superpozicija. Pagrindiniai yra fermioniniai, materiją kuriantys ir bozoniniai, jėgas pernešantys laukai. Jeigu dalelės negaminamos konvejeriu, masiniu būdu, dėl ko jos įgauna vienodas savybes? Pavyzdžiui, kodėl visi elektronai panašūs kaip du vandens lašai. Mano įsivaizdavimu, kvantai atsiranda iš kvantinio lauko jam „dalinantis”. Laukas turi būti daugmaž homogeniškas ir veikiantis kaip viena sistema ar darinys. Todėl visi iš jo atsiradę kvantai vienodi, arba įmanomas nedidelis skirtingų, to paties tipo dalelių skaičius. Elektronai, kvarkai ir t.t. Tad kvantą galima įsivaizduoti kaip energijos gavusią, lauko vibracinę modą. Taigi yra laukas, o tik paskui iš jo atsiradę įvairių tipų kvantai.

Laukas yra „švari” būsena, o kvantavimas yra pirma dekoherencijos (materijos atsiradimo) stadija. Tačiau net pasidalinęs laukas neišnyksta, nes kiekvienas kvantas yra tuo pačiu ir laukas, ir dalelė. Kitaip sakant ryšiai su lauku ir tarp dalelių jam susiskaidžius - neišnyksta. Dėl šios priežasties kvantai turi įvairių keistų savybių, tokių kaip superpozicija, surištos būsenos, nelokalumas ir t.t. Kadangi kiekvienas kvantas tuo pačiu yra ir visas laukas, net laukui pasidalinus ryšiai neišnyksta, o tai yra visų nelokalių sąsajų pagrindas. Kiekvienas individualus organizmas atsiranda iš dekoherencijos išskirtos, kvantinės substancijos. Tačiau jis taip pat yra ir vieningas laukas su visa savo aplinka, su kuria vyksta nenutrūkstantys energijos mainai.

Įprasta sakyti, kad dalelės atsiranda iš vakuumo, tačiau vakuumas yra ne kas kita, kaip švari, nesusiskaidžiusio lauko būsena. Kvantas iš tokio vakuumo atsiranda tada, kai laukas kažkokiu būdu gauna papildomos energijos. Ši energija „atsiskiria” nuo lauko ir tampa „laisvu” kvantu. Nors kaip sakiau, kiekvienas kvantas tuo pačiu metu yra ir dalelė, ir laukas.

Antra dekoherencijos stadija yra substancijos atominės struktūros atsiradimas. Laukui susiskaidžius į kvantus, atsiranda elementarios dalelės. Tačiau jos tarpusavyje pradeda sąveikauti ir energijos šiuose superpoziciniuose laukuose persiskirsto taip, kad laukai „granuliuojasi” ir judant energijoms atsiranda atominė substancijos sandara. Šitaip substancija tampa tam tikra sąveikaujančių atomų gardele. Atomas yra pagrindinis substancijos elementas, sudarantis sąlygas tolesnei dekoherencijai, iki pat biologinių organizmų. Tad fizikinė lauko teorija ir aprašo tokios atominės gardelės savybių simetrines grupes.

Šioje sistemoje KLT turi aprašyti 1) lauko savybes ir kaip iš jų atsiranda kvantai ir 2) susiformavusios substancijos simetrines grupes. Pavyzdžiui, suradus energijos virtimo kvantu vakuume mechanizmą, būtų galima daleles kurti „iš nieko”. Manau, kad pažangiausiose planetos laboratorijose tiriamos kaip tik tokios galimybės, vystant kvantinio lauko teoriją. KM (kvantinė mechanika) turi aprašyti kvantų sąveikas, paprastai apsiribojant vienu ar keliais kvantais ir sutelkiant dėmesį į jo būsenų kitimą, atsižvelgiant į principą, kad kiekviena dalelė tuo pačiu metu yra ir laukas, dėl ko KM stebi daug egzotiškų dalelių savybių, tokių kaip superpozicija, surištos būsenos, nelokalumas, bangų interferencija ir t.t.

Išaiškinus šias sąveikas, turėtų tapti suprantamesnė visa klasikinio pasaulio tikrovė.

KSD ir sąmonė

KLT turėtų būti visą tikrovę apimanti teorija. Vadinasi joje turėtų būti ir atsakymas į klausimą, kas yra sąmonė. Kol tokio atsakymo nebus, tol KLT bus neužbaigta teorija. Pritaikyti KLT sąmonei aiškinti bandė H. Umezawa dar 1968 metais, ir iš jo pastangų gimė modelis, vadinamas kvantine smegenų dinamika (KSD). Šioje savo teorijoje jis pirmiausiai bandė paaiškinti atminties fenomeną. Toliau šias jo pastangas tęsė kiti mokslininkai, tokie kaip Yasue, Jibu, Vitiello ir t.t. Jų teorija greičiausiai nėra tiksli, tačiau man svarbus pats bandymo suprasti sąmonės esmę principas.

Iš šiame rašinyje nueito kelio matosi, kad yra tokios galimybės: 1) sąmonės esmė gali priklausyti nesantykinei realybei, neišreiškiamai jokiais dėsniais ir formulėmis, 2) santykinė realybė gali būti labai svarbi aiškinant sąmonės „mechanizmą”. Bet greičiausiai yra mišrus variantas - dalis formulėmis paaiškinama, dalis - ne. Reikia neužmiršti ir to, kad fizikai svarbiausia yra klausimas „kiek”, o sąmonės rimtai paaiškinti niekada nebus įmanoma be esencialistinio „kas” klausimo. Todėl labai daug vietos, pavyzdžiui, lieka filosofijai.

Toliau eina dekoherencijos laipsnių klausimas. Turi būti atsakyta, kuriame lygyje yra sąmonės ištakos ir branduolys. Sąmonė atsiranda švarioje lauko būsenoje, t.y. vakuume, ar dekoherentinėje, „granuliuotoje” substancijoje. Makrolygmenyje smegenų veikla aiškinama kaip anatomija ir fiziologija. Fiziologijos pagrindinis makrokomponentas yra elektrinė smegenų veikla. Todėl pirštųsi išvada, kad pagal parametrų erdvės schemą, smegenyse yra horizontalūs klasikiniai makro ryšiai (neuroninė sandara), ir horizontalūs kvantiniai makro ryšiai (klasikinis elektromagnetinis laukas). Elektromagnetinis laukas, net veikdamas klasikinėje dimensijoje, į jokias masyvias struktūras nesijungia ir veikia kaip klasikinis kvantinis makrolaukas.

Tačiau aiškinant sąmonę galima įvesti ir fundamentalesnes teorijas, tokias kaip kvantinė mechanika ir kvantinio lauko teorija. Taikant KM bandoma susieti sąmonę su egzotinėmis kvantų savybėmis, kurios atsiranda iš to, kad kiekvienas kvantas tuo pačiu yra ir laukas. Šias savybes apjungus su kvantinio lauko teorijos simetrinėmis grupėmis, galima ieškoti įvarių koherentinių makroryšių, kurie kuria vidinę psichinę erdvę pačioje substancijoje.

Pagal H. Umezawos KSD modelį, vandens molekulės sudaro 70 proc. smegenų. Elektriniai vandens molekulių dipoliai kuria kvantinį lauką, kuris vadinamas žievės lauku, o jo kvantai - kortikonais. Šis kortikonų laukas sąveikauja su kvantinėmis koherentinėmis bangomis, kuriamomis biomolekulių neuronuose. Pagal šią teoriją, žievės laukas ne tik sąveikauja su neuronų tinklu, bet ir jį valdo. Ši sąveika, teigiama, ir sukuria vidinę sąmonės erdvę.

P.S. Nors kvantinis laukas nematomas, jis gali sąveikauti su kitais kvantiniais laukais. Ši lauko savybė ir sudaro sąlygas sąmonės lauko valdymui, kuris yra pagrindinis bet kokios psichotroninės technikos tikslas. Ši technika jau sukurta, tad jei nenorime būti vergais, reikia ieškoti būdų nuo psichotronikos gintis.

Komentarai (6) 2011-10-31

Operatyvinė operacija. Ultragarsinis teroras

Jau rašiau, kad operatyvinės operacijos pagrindinis principas yra jos iškėlimas už įvykių horizonto, kad operatyvinės grupės veiksmų taikinys negalėtų paversti faktais. Įvykių horizontą leidžiama peržengti tik su maskuote, kuri turi būti tokia, kad visos jos interpretacijos būtų dviprasmiškos, tarp realybės ir haliucinacijos. Agentai visada užsimaskavę kaip paprasti žmonės užsiėmę savo reikalais, šnipinėjimo technika miniatiūrizuota ir be specialių pastangų jos surasti neįmanoma. Dažnai užtenka vien tokio paprasto persekiojimo, ypač jeigu yra už ko užsikabinti. Tačiau jeigu valstybės organizacija nori susidoroti su nekaltu žmogum, pavyzdžiui, kokiu kitaminčiu skleidžiančiu „erezijas”, arba sistemos griovėju, to gali neužtekti. Paprastas filologinis ženklas gali neveikti ir jokių negatyvių būsenų nesukelia. Tada operatyvinė grupė pradeda žmogų terorizuoti, kad išvestų jį iš psichologinės pusiausvyros. Ir gali tai daryti kokį tik nori laikotarpį. Pavyzdžiui, kad ir dešimt metų. Tai yra, atsisėda ant sprando ir sėdi tol, kol žmogų „sutvarko”. Tokį gyvenimą aš vadinu highjack‘intu gyvenimu (užgrobtu ir lėtai naikinamu). Nesunku suprasti, kad kai valstybės organizacija šitaip užsisėda, normalaus gyvenimo gyventi neįmanoma.

Žmogaus terorizavimui operatyvinė grupė turi įvairios technikos - nuo psichotroninių implantų iki spindulinių prietaisų. Šiame įraše aš dėmesį sutelksiu prie ultragarso naudojimo, kaip būdo daryti žmogui poveikį neišlendant iš už įvykių horizonto. Šitaip terorizuojamas žmogus dažnai nežino tokių technologijų, nesupranta kas vyksta, pasimeta ir gali pridaryti klaidų, šitaip padėdamas operatyvinei grupei susidoroti.

Garsas yra išilginės, įvairaus dažnio, oru sklindančios bangos. Žmgaus ausis girdi diapazoną nuo 20 Hz iki 20 000 Hz (20 kiloherzų). Didesnio dažnio garsas yra vadinamas ultragarsu, kuris įprastai negirdimas. Tačiau yra sukurtų ir užpatentuotų technologijų kaip tokį negirdimą ultragarsą paversti girdimu. Yra du būdai: ultragarso sąveika su oru, kuris iškraipo ultragarsą ir paverčia jį girdimo spektro garsu. Šio metodo savybė yra ta, kad garsą galima sufokusuoti siauru spinduliu ir nukreipti norima kryptimi, į konkretų žmogų ar žmonių grupę. Kiti žmonės esantys ne spindulio zonoje garsų negirdi. Šis metodas gali būti taikomas įvairiais tikslais - tiek komerciniais, reklamai tiek operatyvinėse operacijose, siekiant išskirtą žmogų persekioti ir terorizuoti. „Holosonics” yra firma, kuri kuria tokį prietaisą komerciniais tikslais, reklamai parduotuvėse, muziejuose ir taip toliau (http://www.holosonics.com/). Tačiau komerciniu pritaikymu ši technologija neapsiriboja.

Jeigu yra norinčių, galima paskaityti patentą kuriame užregistruota technologija, leidžianti siųsti garso spindulį, kaip nešėją naudojant ultragarsą.

http://www.google.it/patents/about?id=CSV8AAAAEBAJ

Patentas Nr. 6 052 336

2000 m. balandžio 18 d.

Austin Lowrey

„Santrauka

Ultragarso šaltinis transliuoja ultragarso signalą, kuris yra su aplitudės ir dažnio moduliacija, atitinkančia signalą iš įvedamo audio informacijos šaltinio (kalbos, žodžių). Jeigu signalas yra su apmplitudės moduliacija, prieš ją generuojama kvadratinės šaknies funkcija. Tada moduliuotas signalas, kurį dar galima sustiprinti, projektoriumi nukreipiamas į žmogų arba žmonių grupę ir visi esantys spindulio zonoje girdi audio garsą”.

„Holosonics” prietaisas veikia 200 m atstumu. Minėtame patente rašo, kad jų prietaisas veikia nuo 50 m iki 100 m atstumu. Tačiau tai gali būti ne visos galimybės, nes garso sklidimo oru greitis yra 331 m/s. Tai reiškia, kad ultragarsas per vieną sekunde nusklinda virš trijų šimtų metrų. Kilometro atstumui reikėtų 3 sekundžių. Taip kad galimybės yra pakankamai didelės, ypač miesto zonoje, kur galima tokias antenas turėti įstaigose, daugiabučiuose, mašinose arba net nešiojamus rankinius (užmaskuotus kaip mobilūs telefonai), ir tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku įjungus, galima terorizuoti norimą žmogų (taikinį). Sakysime jeigu operatyvinę operaciją vykdančioje grupėje yra kelios dešimtys žmonių (gali būti net 30-40), šitaip gyvenamame kvartale ar darbovietės aplinkoje galima užimti visas strategines vietas ir terorizuoti žmogų ultragarsu. Galima padaryti, kad žmogus pradėtų girdėti „balsus” be aiškiai nustatomo šaltinio. Nes žmonių nesimato, antena užmaskuota ir atrodo, kad garsai atsiranda „iš niekur”. Nežinodamas apie tokias technologijas taikinys iš pradžių gali pagalvoti, kad vaidenasi. Tačiau žodžiai gali būti parinkti ir taip, kad žmogus suprastų, kad jis persekiojamas ir prieš jį vykdoma operacija.

Yra dar vienas būdas sukelti „šizofreninius” garsus „iš niekur”. Tai - akustinis heterodinas. Heterodinu vadinamos sumaišytos dviejų dažnių bangos. Šitaip maišyti galima elektromagnetines bangas, bet tas pats tinka ir akustinėms bangoms, arba ultragarsui. Sumaišius dvi bangas gaunama nauja banga, kurios ilgis didesnis negu buvusių dviejų bangų. Tokiu principu iš didelio dažnio ultragarso bangų galima gauti girdimo spektro bangas, kurias kaip spindulį galima siųsti norima kryptimi, į norimą taikinį. Pritaikymas toks pats kaip minėtų ultragarso bangų, kurioms sąveikaujant su oru atsirada girdimas garsas. Šiuo atveju sąveika vyksta ne su terpe, kurioje sklinda, bet tarp dviejų dažnių.

Patentas Nr. 5 889 870

1999 kovo 30 d.

Elwood Norris

„Akustinio heterodino prietaisas ir metodas”

http://www.google.com/patents/about/5889870_Acoustic_heterodyne_device_and_m.html?id=8VsWAAAAEBAJ

Šitie metodai taikomi ne tik lauke, viešoje vietoje. Šitaip operatyvinė grupė gyvenamą butą gali paversti tikra kankinimo ir terorizavimo kamera. Garsas sklinda ne tik oru, bet ir vandeniu ar net kieta terpe, metalu, gelžbetoniu ir t.t. Maža to, kuo tankesnė terpė, tuo didesnis sklidimo greitis: oru sklinda 331 m/s, vandeniu 1500 m/s, geležimi 5000 m/s, betonu 3200 m/s. Taip pat sąveika tarp ultragarso ir terpės vyksta ne tik ore, bet ir visose kitose terpėse, kurios kaip ir oras gali būti paverstos demoduliatoriais-antenomis. Šitaip, pridėjus prie betono sienos projektorių ir paskleidus per sieną ultragarsą, kitame bute girdisi viskas, ką kalba už sienos operatyvinė grupė. Tai yra siena naudojama kaip demoduliatorius ir antena. Šitaip žmogaus terorizavimą namie galima perduoti per grindis, lubas, sienas ir t.t., priklausomai nuo to, kur įkuriamas konspiracinis butas. Iš principo, jeigu atstumas ne per didelis, tokius „garsus iš niekur” galima perduoti per langą ir iš kito namo, nes veikimo atstumas pakankamai didelis iki kelių šimtų metrų, gal dar daugiau, nes garsas oru sklinda 331 metrus per sekundę.

Jeigu žmogus kam nors bando sakyti, kad jis šitaip persekiojamas, sistema turi priedangą, kurią neteisingai vadina „paranoja”. Bet psichiatrinė registracija taip pat būna tik vykdomos susidorojimo operacijos dalis, su kuria dar intensyviau yra naikinamas žmogus. Nežinančius žmones gali juokinti, kai išgirsta, kad iš savo kambario girdi, ką šneka „kaimynai” kituose butuose. Netgi yra sugalvota, kad tokia „superklausa” yra „šizofrenijos” požymis. Tačiau šitas efektas labai laisvai paaiškinamas garsų perdavimo ultragarsu technologijomis.

Tokio terorizavimo užblokuoti niekaip neįmanoma. Galima skūstis teismui, sugebėjus maskuotes paversti faktais ir paaiškinus tokio terorizavimo technologijas. Bet dažniausiai naudojamas atsakas yra dėmesio nekreipimas, nors tai kartais būna sunkiai įgyvendinama. Galima užsidėti ausines, ir klausytis muzikos ir t.t. Nors kaip sakiau užsisėda dešimtmečiams ir vien ausinės nepadės. Nes dažnai kartu naudojama ir psichotroninė technika su kuria skenuoja sąmonę ir naudoja psichotronines V2S (voice to skull) ir T2S (thought to skull) technologijas. Šitoks ultragarsinis teroras papildomas GPS sekimu, radijo dažnio akustiniu efektu iš palydovo, su kuriuo patogu terorizuoti žmogų lauke, tačiau visais atvejais pasiliekant už įvykių horizonto.

Komentarai (1) 2011-10-26

Nietzsche’s tapsmo pasaulis

Visata ir žmogus

Kažkada F. Nietzsche teigė, kad pagrindinis tapsmo principas yra valia siekti galios. Iš dalies jis buvo teisus, tačiau mano manymu ši jo nukalta kalbinė formulė įneša painiavą ir klaidina. Tikrovė yra daug paprastesnė, todėl kai tikslas nėra kažkokios kalbinės figūros ar tikrovės ideologinis išnaudojimas, manipuliuojant žmogaus sąmone, galima tenkintis ir neiškreiptu tikrovės matymu. Formulėje der Wille zur Macht, „valia” tikrovę sužmogina, tarsi žmogus pats būtų viso tapsmo pagrindas ir šaltinis. Žodis „galia” tapsmą ideologizuoja, padarydamas šį tapsmo aspektą žmogišku troškimu ir utilitarine žmogaus vertybe. Šitaip visą tapsmą pavertus „valia siekti galios”, iškreipiama jo prigimtis, kuri kad ir kokias pastangas dėtum, išsprūsta iš žmogaus suvokimo.

Nesiekiant tapsmo pasaulio užgrobti ir įvaldyti, jį galima aiškinti ir kitokiom sąvokom, ne tokiom sužmogintom ir ideologizuotom. Šiam tikslui labiausiai tinka judėjimo ir kitimo sąvoka, kuri neišreiškia nei kokio nors subjektyvaus tikslo, nei troškimo. Judėjimas nėra tik žmogiška sąvoka, nes juda visa tikrovė ir šio visos tikrovės judėjimo pagrindinė ir pirminė priežastis neišreiškiama jokiais žmogiškais terminais.

Filosofijai žinomos trys judėjimo rūšys, kurios sudaro tapsmo pasaulio pagrindą: mechaninis judėjimas, kvantinis judėjimas ir sąmonės judėjimas. Keisdami savo vietą erdvėje mechaniškai juda visi kosminiai dariniai: erdve juda galaktikos branduolys, aplink šį branduolį sukasi žvaigždžių ir ūkų spiečiai, aplik žvaigždes sukasi planetos, palydovai, asteroidai ir kometos. Mechaninis judėjimas yra labai erdviškai akivaizdus ir nesunkiai išreiškiamas tam tikromis trukmėmis, kurių reikia objektui persikelti iš vienos vietos į kitą. Bet be šio akivaizdaus judėjimo yra ir kitoks judėjimas, ne toks akiai pastebimas kaip mechaninis didelių matmenų objekto padėties kitimas. Šį judėjimą aš pavadinau kvantiniu judėjimu, nes jame pirmiausiai juda mikroskopinių kvantų konfigūracijos, kurios reiškiasi daiktų formų lėtu kitimu. Kvantinis judėjimas būdingas tikrovės substancijos gyvybės ciklams. Pavyzdžiui, tai matome žvaigždės gyvavimo cikle arba biologinės gyvybės gimime, augime ir mirtyje.

Tačiau kiekvienai žmogiškai perspektyvai artimiausias yra sąmonės judėjimas, kuris yra subjektyvaus laiko suvokimo ašis. Visa substancija yra judanti, todėl išoriniam jos atvaizdavimui žmogaus sąmonė taip pat turi judėti. Sąmonės formavimas yra kintantis procesas, ir jo rezultatas įmanomas tik kaip kintančių reprezentacijų srautas. Praeitį, dabartį ir ateitį žmogus geriausiai suvokia iš savo sąmonės judėjimo perspektyvos. Tai, kas buvo - yra atmintyje, tai, kas yra dabar - suvokiama šiuo metu, o tai, kas bus - projektuojama ir planuojama proto. Šis sąmonės judėjimas yra subjektyvus laikas, kuris uždedamas ant visos tikrovės, kurios judėjimas bei tapsmas suvokiami kaip nesiliaujanti laiko tėkmė.

Mus labiausiai domina žmogus ir žmogaus pasaulis, kuriuose reiškiasi visos pagrindinės judėjimo rūšys. Kvantinis judėjimas reiškiasi kaip gyvybinis biologinio augimo ciklas. Mechaninis judėjimas, pavaldus taip pat ir gyvybiniam ciklui, vadinamas žmogaus gyvenimu. O sąmonės judėjime žmogus pats sau atvaizduoja save ir savo pasaulį. Šios pagrindinės žmogiškos judėjimo rūšys atsispindi ir aukštesniuose socialiniuose dariniuose: žiūrint biologiškai - žmonių rūšyje, o sociologiškai - visuomenėje. Uždėjus ant rūšies socialinio tapsmo sąmonės praeitį, dabartį ir ateitį, ganama žmonijos istorija.

F. Nietzsches tapsmo pasaulis nėra valia siekti galios - tai yra paprastas judėjimas, kuris atsiranda dėl energijos perkėlimų substancijos viduje. Substancijoje nėra „valios” ir substancija nieko nesiekia, taip pat tokio dalyko kaip „galia”. Energijos kiekis substancijoje užkonservuotas ir nesikeičia, todėl visumos požiūriu galios siekti yra beprasmiška. Valia siekti galios yra tik žmogiška perspektyva, tai yra maištas prieš tapsmo tikrovę, tikintis, kad pavyks įveikti laiko ir laikinumo prakeiksmą, sukaupus kiek įmanoma daugiau galios. Didžiausia žmogaus svajonė tapti „amžinu” šiame pasaulyje. Bet tam turėtų išnyktį kvantinis judėjimas, arba kvantinių judėjimų kaita turėtų vykti be nuostolių - idealios replikacijos principu.

Tapsmas, kuris reiškiasi minėtom judėjimo formom yra laikas. Laiko dvi pagrindinės savybės yra tos, kad jis dalina judėjimo atkarpą į tris dalis: praeitį, dabartį ir ateitį, ir turi tam tikrą trukmę. Kaip erdvė yra matuojama standartine erdve, taip judėjimą galima matuoti tik judėjimu arba trukmę matuoti kita atskaitine trukme. Judėjimo trukmei matuoti geriausiai tinka standartizuoti cikliniai judėjimai, tokie kaip planetos sukimasis apie savo ašį, planetos sukimasis apie žvaigždę arba žvaigždės sukimasis apie galaktikos centrą. Taip, pavyzdžiui, žmogaus gyvenimo (kvantinio, mechaninio ir sąmonės judėjimo) trukmė yra tokia, kad ją labai patogu matuoti planetos apsisukimais apie saulę. Žmogaus gyvenimo vidutinė trukmė yra apie 80 apsisukimų. Panašiai matuojama istorija - dabartinei vyraujančiai civilizacijai apie 2500 apsisukimų. Iš subjektyvaus sąmonės laiko suvokimo tai gali atrodyti daug. Tačiau platesniais masteliais - tai labai mažai.

Laisvoji žmonija ir valstybės organizacija

Laisvoji žmonija yra natūralus žmonių rūšies tapsmas, atitinkantis pačios tikrovės diktuojamus ritmus. Šiuos ritmus lemia laikas, kuriam pavaldi ir tikrovė, ir biologiniai gyvybės ciklai. Viskas šioje tikrovėje laikina, amžinas tik ciklo pasikartojimas, kuris įmanomas tik tam tikroje visos visatos evoliucijos stadijoje. Visų sąmoningų ir mąstančių gyvų būtybių didžioji svajonė yra įveikti laiką. Dėl šios priežasties yra karštligiškai tyrinėjama visa tikrovė, stengiantis įminti jos pagrindinę paslaptį ir „laimėti laiko” - įsiamžinant arba prasitęsiant. Individai - vienadieniai, civilizacijos gyvuoja ilgiau, bet seniausia yra pati rūšis, praėjusi ir per skirtingas individualias, ir per skirtingas kolektyvines egzistencijos formas.

Laisvoji žmonija gyvena pagal tikrovės ir tapsmo dėsnius, individe ir bendruomenėje supindama pagrindines tikrovės evoliucijos formas, išreiškiamas minėtomis judėjimo rūšimis. Kvantinis judėjimas yra pagrindinis gyvybės substancijos įsiforminimo ir išsiforminimo būdas. Į šį judėjimą yra inkrustuotas ir sąmonės judėjimas, kurį galima laikyti labai ypatinga kvantinio judėjimo atmaina, turinčia būties suvokimo savybę. Mechaninis judėjimas įgalinamas biologinio kūno ir sąmonės, kuris yra bendruomenės dinamikos pagrindinis aspektas. Šiame tapsme, natūralioje būsenoje visi yra lygūs. Sąlygiškai kalbant, iš tapsmo ateinant į šią tikrovę atsinešami „vatai” (kuriais matuojama galia) skiriasi vienženkliais skaičiais. Jeigu kas nors turi tik dešimtis „vatų”, o kiti savo galią skaičiuoja „gigavatais”, tai ne todėl, kad tokia yra „natūrali tvarka”, bet todėl, kad žmonės įstatomi į dirbtinę struktūrą, išardančią natūralią pusiausvyrą.

Tapsme yra daugybė perspektyvų. Kalbant apie žmonių rūšies tapsmą, visos rūšies perspektyvos - individualizuotos. Neindivudualizuota rūšis, kaip tam tikra nematomais ryšiais susieta bendra substancija - nematoma žmogaus akiai. Nors galima manyti, kad tokia bendrarūšinė energetinė sistema taip pat egzistuoja, ir nuo jos priklauso naujų gyvybės formų atsiradimas. Tačiau akivaizdus elementarus faktas, kad rūšis turi ir išskaidytą bei individualizuotą pavidalą, kuris žmogaus tapsmo pasaulyje tampa pagrindiniu. Šitoks individualizavimas sukuria savas iliuzijas, bandymą susitapatinti su tapsmu, susireikšminti ir tapti „tapsmo valdovu”, bandant atlikti šiam tapsmui skirtus darbus: tobulinti rūšį, kurti naujas rūšis ir t.t.

Tokie tapsmo valdovai yra trijų tipų: naivieji, kurie save laiko „altruistais”, nuoširdžiai norinčiais „padėti” tikrovei; egoistai, kurie gerina biologinę žaliavą eksploatavimui ir savo galios išplėtimui; ir norintys susireikšminti, tikėdami, kad darant „vertingą darbą”, astronomiškai išauga jų pačių personalinė vertė. Tapsmo valdovus F. Nietzsche vadino antžmogiais, kurie iš rūšies medžiagos kūrė ir valdė civilizacijas, kurių elitai buvo apsėsti tobulinimo ir gerinimo manija.

Laisvoji žmonija yra natūrali, ir formavimo visus procesus atiduoda pačiai transcendencijai. Tačiau transcendencijoje rūšinis laikas yra ilgas, ir iš individualios perspektyvos gali kilti troškimas procesą pasigreitinti, imantis tapsmo valdovo vaidmens. Šitaip natūralus procesas pradedamas ardyti ir kuriamas dirbtinis socialinis procesas, vadinams valstybės organizacija, kuri pirminėse stadijose turėjo įvairias formas: gentis, kunigaikštystė, karalystė, imperija, respublika ir t.t. Jeigu rūšies natūralų tapsmą, kuris yra laisvosios žmonijos pagrindas, pavadinsime upės, vingiuojančios sudėtingu tikrovės reljefu, metafora, tai tapsmo valdovo, kuris siekia „padėti” tapsmui daryti savo darbą, sistema yra dirbtinai iškastas kanalas, į kurį yra nukreipiama užtvenkta upė.

Šioje sistemoje visa rūšies upė perleidžiama per dirbtinį filtrą, sukurtą tapsmo valdovo ir dirbtinai stratifikuojama į tris dalis: atmestą išnaudojimui ir sunaikinimui; socialinę struktūrą žemesnės masės priežiūrai ir tolesnei atrankai; ir aukščiausia kasta tolesniam dauginimuisi ir atrankai. Šitaip dirbtinai forsuojant tapsmą, gerinant „biologinės medžiagos” kokybę rūšis dalinama į dvi dalis: 1) išnaudojimui ir sunaikinimui ir 2) tolesniam dauginimuisi ir atrankai. Pirmosios kategorijos individų sąlygos dirbtinai pabloginamos, kad jie iš lėto nyktų, o atrinktų - pagerinamos, kad jie valdydami masę, galėtų išplėsti savo turtą ir galią, ir sėkmingai daugintūsi, sukurdami „tobulesnį žmogų”. Šis atrankos ciklas tapsmo valdovų nuolat kartojams kol suformuojama pirma piramidė; tada jos smaigalys plečiasi ir tampa pamatu; po to daroma nauja atranka ir atsiranda antros kartos piramidė ir t.t.

Tapsmo valdovai šitaip dėl jau minėtų priežasčių forsuoja natūralų rūšies vystymąsi.  Vieni yra „altruistai” ir „padeda” tapsmui; antri yra egoistai ir tobulindami savo vergus, plečia asmeninę galią; treti siekia paprasčiausiai susireikšminti, nes juos kankina kosminio nepilnavertiškumo jausmas.

Sunkiausias likimas laukia tų, kurie lieka piramidės apačioje ir tapsmo valdovų pasmerkiami lėtam naikinimui. Šis naikinimas lėtas todėl, kad tuo pačiu norima masę eksploatuojant paimti ir maksimalią naudą. Todėl individas paverčiamas tik antžmogio mašiną sukančiu sraigteliu, įsivaizduojant, kad jo egzistencija neturi jokios kitokios prasmės, išskyrus tą, kokia suteikiama minėtais būdais susireikšminusių perspektyvų. Konkurencija visaip stabdoma, protingesniems individams padarant psichotroninę gabumų lobotomiją, kitus įtraukiant į alkoholizmą ir narkomaniją, trečius sekinant vergišku darbu be jokių perspektyvų gyvenime. Tuo tarpu atrinkti tapsmo valdovų apdovanojami turtais ir valdžia, kurie naudojami asmeninių perspektyvų išplėtimui, žemesnės kastos sąskaita.

Individo likimas

Tapsmo valdovo sau pačiam susikurta  mašina yra spąstai, kuriuose pagaunamas ir atskiras žmogus, ir visa žmonija. Tikrosios laisvos žmonijos kelias sugriautas ir juo eiti beveik neįmanoma. Bandydamas eiti laisvo žmogaus keliu, esi pasmerkiamas persekiojimui ir sunaikinimui. Tačiau reikia suvokti, kad tas „kanalas”, į kurį esi nukreiptas nuo pat gimimo yra apgaulė. Bėgdamas kaip voverė savo rate - negyveni tikro gyvenimo. Gyvenimas iš tavęs atimtas, kad ir kur atsidursi praėjęs visus filtrus antžmogio mašinoje. Ar suki antžmogio mašiną savo fiziniais vatais, ar prižiūri mašiną, ar dirbi protu antžmogiui ją tobulindamas ir t.t. Tai ne laisvo žmogaus ir laisvosios žmonijos gyvenimas. Rūšies tapsmą forsuoti nebūtina. O sistemos struktūros išbalansavimas nelygiai paskirstant vatus, kad vieniem būtų geriau, o kitiem blogiau - nesąžininga.

Pradedant išsivadavimą, reikia turėti galvoje, kad yra klystkeliai, kuriais nederėtų eiti. Nes kalėjime žmogaus mąstymas būna trijų tipų: karjeristas, bet kokia kaina siekiantis stratifikuotoje sistemoje užimti kuo aukštesnę vietą; rezignavęs vergas, kuris susitaiko su bet kokiomis sistemos primestomis sąlygomis; ir sistemos griovėjas, kuris atsisako daryti karjerą arba jam nepavyksta, bet nesutinka tapti mašiną stumiančiu sraigteliu ir nori visą mašiną išsprogdinti. Reikia turėti omenyje, kad visos šios mąstymo rūšys, net sistemos griovėjo, yra kalėjimo mąstymas, nes visi priklauso nuo kalėjimo, kuriame gyvena. Laisvas žmogus ir laisvoji žmonija, atsisakiusi būti tapsmo valdovo mašina, turi mąstyti visiškai kitaip, išeidami už kalėjimo mąstymo formų. Tai yra sunku, bet įmanoma. Pagrindinis principas atsidavimas natūraliems tikrovės tapsmo ritmams, nekuriant jokių dirbtinių sistemų, su nelygiai išdalintais vatais, atsisakant forsuoti rūšies vystymąsi, nesvarbu kokia būtų motyvacija.

Išeiti individui yra sunku, lengviau yra pakeisti visą savo mąstymą, aprėpiant tikrovę nauju protu. Svarbiausia atsisipirti dirbtiniame antžmogio „kanale” įkalintos žmonijos traukai. Nes būsi vertinamas, pajuokiamas, nekenčiamas, persekiojamas ir naikinamas. Tačiau reikia suvokti, kas yra vertinimas ir nuo vertinimo tapti nepriklausomu, padaryti, kad išoriniai vertinimai tavęs nevaldytų. Tai pasiekti įmanoma suvokiant, kas tai yra. Juk vertinimas yra tik nedidelis sąmonės sluoksnis vertinančio žmogaus galvoje, kuris išoriškai prilipdomas prie tavo reprezentacijos. O šis sluoksnis sukuriamas praplautomis smegenimis atlikus kognityvinę ideologinių sąvokų sintezę. Tas vertinimo sluoksnis susikuriamas dirbtinai ir yra toks kokio reikia sistemai. O sistemos poreikiai tavęs visiškai nedomina.

Toks išėjimas pirmiausiai įvyksta mąstyme. Kad ateitų ir tikrovė - tam reikia laiko. Viską iš karto gauti tikėtis nevertėtų. Svarbiausia pakeisti savo protą ir pamatyti tokią tikrovę, kokia yra iš tikrųjų ir nepasiduoti kalėjimo mąstymams.

Tuomet išsivadavus ateina ir dvasia ir dvasinis ryšys su pačia tikrove, kurioje slypi daug daugiau galimybių nei yra matoma akimis.

Rašyk komentarą 2011-10-15

Operatyvinių operacijų sistema

Kodėl tampama taikiniu

Spec. tarnybų taikiklyje atsiduria vis daugiau žmonių, kurie nėra pažeidę jokių įstatymų, bet yra kažkam neparankūs, todėl juos norima pašalinti sau iš kelio. Tokios kovos, savo tikslais panaudojant jėgos struktūras, vyksta tarp įvairių klikų ir interesų grupių valstybės organizacijoje arba tai gali būti „klasinis” konfliktas, kai sutvarkomi žemesnės kastos „išsišokėliai”, nesutinkantys būti „nuliais” ir sau patvirtinama valdžia bei pranašumas, ir gal net per niekuo dėtų žmonių galvas padaroma sėkminga „karjera” sistemoje.

Žmogui tapus tokiu taikiniu, jis atsiduria labai sudėtingoje psichologinėje ir socialinėje situacijoje ir jam reikia stengtis visais būdais padėti, jeigu turi bent likučių sąžinės, nes toks susidorojimas yra didelė neteisybė. Žmogus nepažeidęs įstatymų neturi būti neteisėtais metodais persekiojamas, net jeigu kažkam neparankus ar kažkam reikia tokių spektaklių padaryti karjerai sistemoje. Juo labiau tai netoleruotina dėl to, kad paprastai renkamiesi pažeidžiami žmonės, dažnai jauni ir neturintys pakankamai gyvenimo patirties ir galimybių apsiginti. Niekieno gyvenimas neturi būti aukojamas dėl kažkieno siaurų personalinių interesų.

Neturint patirties, sunku susigaudyti kas iš tikro vyksta, ir galima pridaryti kvailysčių, padedant spec. tarnyboms susidoroti. Patirčiai įgyti reikia laiko, o laiko nėra. Tačiau patirtimi galima dalintis, todėl reikia stengtis pasinaudoti kitų žmonių patarimais. Kitaip sakant, savo suvokimą paaštrinti galima per informaciją apie tokias operacijas. Aš esu praėjęs per tokį pragarą ir galiu informacija bei analize pasidalinti.

Teritorija ir horizontas

Spec. tarnybų vykdomos slaptos operacijos pagrindinė sąvoka yra teritorija ir horizontas. Iš spec. tarnybų perspektyvos, kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje, turinčiame įvykių horizontą. Iš išorės tai yra svetima teritorija, į kurią vykdant užduotį reikės įsibrauti, o iš vidaus tai yra sava teritorija, kurią siekiama išsaugoti ir apginti. Horizontas yra riba tarp vidaus ir išorės, kuri yra matas parodantis, ką sąmonė kontroliuoja, o kas yra už jos kontrolės ribos. Horizontas būdingas visiems, ir yra individualaus žmogaus pažeidžiamumo rodiklis. Tokio pažeidžiamumo dažnai nebūna organizacijoje, kuri turi savo vidinę informacijos sistemą ir šį horizontą išplečia savo viduje aprėpdama daugelio individų struktūrą. Tačiau šiame bloge mane labiausiai domina pažeidžiamiausi individualūs atvejai, kuomet žmonės neturi į ką kreiptis ir gali padėti tik patys sau.

Horizontas iš vidinės ir išorinės perspektyvos veikia skirtingai. Iš individo perspektyvos, jis sukelia psichologinį paranojos jausmą, nes horizontas nurodo į neaapibrėžtumo sritį, kuri yra už sąmonės kontrolės ribų. Šis paranojos efektas įjungia vaizduotės ir semantinės asociacijos mechanizmą, kurie neturi jokio tiesioginio pagrindimo šiapus, nors žmogus tikrai žino, kad vyksta operacija ir jis yra persekiojamas. Iš išorinės perspektyvos žmogaus pasaulis yra teritorija, į kurią reikia įsibrauti ir kurią reikia užgrobti. Tačiau kadangi vis dar gyvename racionalios teisės pasaulyje, užgrobimas negali būti atviras, paliekantis ženklus ir pėdsakus. Spec. tarnybos įsibrauna taip, kad šis įsibrovimas netaptu lengvai parodomu faktu. Galima naudoti tik ikifaktinių ženklų sistemą. Kad įsibrovimo ženklas netaptų faktu, naudojamos įvairios maskuotės sistemos.

Organizacijai visos individualios teritorijos, per bendrą informacijos sistemą yra kiaurai permatomos ir kontroliuojamos, todėl organizacija turi informacinį pranašumą. O individualiu atveju, spec. tarnybų taktika, per maskuotės sistemas ir „anapusinio” pasaulio neapibrėžtumą stengiasi sukelti paranojos būseną. Kai maskuotės sistema lieka ikifaktinėje stadijoje, šis persekiojimas lengvai gali būti paverstas klinikiniu paranojos atveju. Tai taip pat yra vienas iš susidorojimo būdų. Realiai, kas operaciją tenkina, priklauso nuo turimų užduočių, ir toks klinikinis susidorojimas gali ir netenkinti. Tada šis efektas naudojamas psichologiniam dezorientavimui ir susilpninimui arba socialiniam diskreditavimui, jeigu žmogus išprovokuojamas elgtis neadekvačiai.

Iš taikinio perspektyvos kontr-priemonės gali būti, racionali maskuočių analizė (nepasiduodant impulsyviam mąstymui ir elgesiui) ir informacijos rinkimas, kuris mažina užhorizontinio pasaulio neapibrėžtumą. Bet teisiniam procesui svarbiausia yra operaciją pagauti kokioje nors faktinėje situacijoje, kurią būtų galima užfiksuoti ir naudoti kaip įrodymą. Nes į tavo kontroliuojamą teritoriją užsimaskavę braunasi agentai, kurie gali elgtis kaip paprasti nepažįstami arba kaip žinomi žmonės, bet niekada kaip prieš tave operaciją vykdantys operatyvininkai. Taip pat maskuojama technika („blakės”, mikroobjektyvai ir t.t.). Techniką „pagauti” lengviau negu žmones, bet ją sudėtinga asocijuoti su vykdoma operacija.

Maskuotės pavertimas faktu

Spec. tarnybos į teritoriją įsibrauna tik per ženklus, kurių tikslas paveikti žmogų, bet taip, kad poveikis netaptų faktu. Į pasaulį braunasi su žmonėm-agentais ir technika. Agentai yra užsislaptinę, kad nebūtų išaiškinti, o technika miniatiūrizuojama iki tokio laipsnio, kad paprastom priemonėm jos neįmanoma aptikti - tam reikia specialios įrangos. Šitaip pats operacijos organizacinis centras taikiniui visuomet būna už horizonto ribos, šitaip aktyvuojant psichologines „paranojos” struktūras.

Bet operacija dažnai pasiekia tokią stadiją, kai nuo taikinio ji neslepiama, bet slepiama tik nuo aplinkinių žmonių ir visuomenės, kad nebūtų galima suvokti neadekvačių reakcijų tikros priežasties. Tai pasiekiama per psichotroninės technikos naudojimą, kai užgrobiamas pats teritorijos, kurią siekiama kontroliuoti centras - highjack‘inamas sąmonės srautas. Kadangi tokia technika yra nuotolinė arba miniatiūrizuota (kaip blakės ir mikroobjektyvai), ji vis tiek leidžia spec. tarnyboms veikti iš už horizonto ir psichotroninio įsibrovimo į teritoriją vis tiek negalima paversti faktais, nors poveikis būna daug atviresnis, nei užsimaskavusio agento ženklas, kurio tikslas sukelti gelmines paranojines asociacijas. Prieš telepatinį terorizavimą galima kovoti tik su gynybiniais psichotroniniais implantais, bet juos turi tik agentai, o paprastam žmogui jie neprieinami.

Kaip maskuotę paversti faktu? Pirmiausiai, galima siekti užfiksuoti ženklą, kad jį būtų galima rodyti (jeigu tarkim gaunamas koks emailas ar koks laiškas, su paslėptu grasinamu turiniu). Toliau galima ieškoti užmaskuotų techninių priemonių. Tai yra lengviausia, bet reikia specialios įrangos ir kainuoja daugiau pinigų. Agentų demaskavimas - sudėtingiausias dalykas, nes daryti poveikį žmonėms neturi teisės, ir jie turi galingos struktūros stogą. Su žmonėm galimas tik „informacinis karas”.

Ar reikia šnekėtis su aplinkiniais

Paprasti ir atviri pokalbiai dažniausiai neveikia, nes, kadangi spec. tarnybos veikia iš už horizonto ir jų veiksmai dėl jau minėtų priežasčių sunkiai paverčiami faktais, savo žodžių dažniausiai nėra kuo pagrįsti. Nes, jeigu tavo sąmonėje yra tik užmaskuoti ženklai, bet nėra jokių faktų, tai kito žmogaus sąmonėje dažniausiai nebūna net ženklų, ir todėl yra labai sunku patikėti, nebent būtų labai išmintingas ir patirties turintis žmogus. Bet žemiausioje kastoje tai retai pasitaiko. Primityvus „pasiskundimas” kažkam dažniausiai būna neveiksmingas ir net kenksmingas, nes, pagal socialinę matricą, pradeda abejoti psichologine būsena. Tad jeigu yra noras kalbėtis ir aiškinti, tai reikia daryti ne paprastai, bet sumaniau.

Ko niekada nereikia daryti: Kalbėtis su sistemos, vykdančios susidorojimą, psichologais specialiastais, nes tada atveri savo sąmonę priešams ir leidi dar labiau padidinti savo teritorijos kontrolę įsibrovėliams, o jie lieka dar labiau užsimaskavę už horizonto ribos. Tada visi tavo racionalūs argumentai bus nurašomi kaip psichiatriniai simptomai, būsi pririštas prie vietos, gydytojų ir vaistų, kurie taip pat naudojami susidorojimui, arba psichotroninio poveikio maskavimui, kuris paverčiamas įvairiais „šalutiniais poveikiais”. Svarbiausia suvokti, kad psichologo išrašyti vaistai taip pat yra naudojami kaip maskavimo priemonė.

Sistemos sutvarkymas

Su tokia sistema spec. tanybos highjack‘ina žmogaus gyvenimą, kad privestu žmogų prie bedugnės krašto ir, naudodamiesi tokia situacija, galėtų valdyti. Užprogramuotos baigtys tokios: vaistų pripompuota daržovė, nusikaltėlis arba savižudis. Sutvarkyti sistemą nėra neįmanoma, bet tai labai sudėtinga ir be pagalbos, vienam to padaryti beveik nėra galimybių. Tai, aišku, nereiškia, kad nereikia stengtis. Blogiausias sprendimas - pasiduoti šantažui ir nustoti kovoti, nes tai reiškia sistemos vergo gyvenimą.

Pagrindinis tikslas turi būti sistemos sutvarkymas, kuriam žmogus turi atiduoti visą savo protą. Minimalus tikslas - neleisti sistemai primesti tau savo žaidimo.

Bet reikia žinoti su kuo turi reikalą. Tai yra galingas agentūrinis tinklas apraizgęs visą visuomenę. Aukščiausioje kastoje - agentai visi, vidurinėje kastoje - 70-80 procentų. Darbininkų kasta turi apie 30 procentų informatorių, slaptų bendradarbių ar agentų. Laisvajai žmonijai priklauso tik dalis, bet dažniausiai jie nesuvokia, kokiam pasaulyje gyvena. Kokiu principu veikia agentūra, jau paaiškinau: iš individualios persepktyvos, visa sistema veikia iš už psichologinio horizonto, neleisdama užfiksuoti jokių faktų. O neturint faktų, agentūra gali apsimesti durneliais, nors žino kas vyksta, o laisvoji žmonija irgi yra „šiapus horizonto” ir dažnai net nenutuokia, kas visuomenėje vyksta: kokie karai, susidorojimo spektakliai ir t.t.

Žmogui nepabūgus suremti špagų, laukia dramatiška kova ir herojaus bei į dangų keliaujančio kankinio kelias.

Komentarai (3) 2011-10-03

Analitinis laikas: filosofinis samprotavimas

1. Aukso vidurys

Pagrindinė filosofijos paskirtis yra duoti žmogui gilesnį tikrovės supratimą, kuris ateina į sąmonę per mąstymą. Žinoma, mąstymas nėra tik filosofijos nuosavybė; tokio gilesnio supratimo siekiama ne tik filosofijos rėmuose, nes mąstoma religijoje, mąstoma mistikoje, mąstoma moksle, mąstoma net kliedint. Tačiau tarp filosofijos ir mąstymo yra išskirtinis ryšys, nes filosofijoje pirmą kartą civilizacijos istorijoje buvo pradėta siekti teisingo mąstymo. Priežastis paprasta - mąstymas gali būti neteisingas. Mąstymas neteisingas tada, kai jis per daug laisvas, o toks jis būna tuomet, kai žmogus nesupranta proto prigimties ir nesuprasdamas nemoka juo naudotis. Tačiau mąstymas negali būti ir per daug griežtas, paverstas tik kelių raidžių nepajudinama samplaika, į kurią degraduojama natūrali mintis.

Todėl filosofijos vieta išskirtinė - ji yra aukso vidurys tarp visiškai laisvo kliedėjimo, nesusijusio su jokia tikrove, būdingo į šarlatanizmą linkusioms sektoms bei kultams ir mašinos kulto moksle, kuriame žmogus ir pasaulis paverčiamas mechaniniu agregatu, projektuojamu ir skaičiuojamu kompiuteriais. Todėl filosofijos padėtis yra labai dėkinga - tarp visiškos proto anarchijos ir mašinerinio totalitarizmo. Anarchija ir totalitarizmas susisiekia, nes abu yra elitariniai, tik pirmu atveju „žemesnei kastai” bandoma diktuoti kliedesius, o antru - formules. Tuo tarpu filosofijoje kiekvienas gali būti tuo, kas jis yra ir mąstyti viską, tačiau visuomet išliekant maksimaliai sąžiningu.

Kodėl religinis mąstymas kuria sektas ir kultus? Kodėl „negelbėja” pasaulio filosofija ir mokslas? Manau atsakymas paprastas - sekta siekia socialinės galios, kuriai pasiekti naudojama kažkokia idėja. Filosofija galios nesiekia, todėl ji beveik visuomet individuali; jeigu ji tampa kolektyvine, tai ji yra ne filosofija, bet ideologija, kurios pagrindinis tikslas toks pat, kaip religinės idėjos. Mokslas nors ir siekia galios, jis to siekia kitaip, per žinojimą, kuris lengvina manipuliavimą tikrove. Individualiam keliui dėkingiausias yra filosofinis mąstymas, nes religinis mąstymas tik aptarnauja kultą, o mokslui rūpi tik mašinerinis tikrovės eksploatavimas. Žmogui, kuris siekia žinojimo be jokių slaptų ir savanaudiškų kėslų - filosofinis kelias yra geriausias, nes, kaip jau sakiau, jis yra aukso vidurys tarp kraštutinumų.

Jeigu ką nors domina gilesnis tikrovės supratimas, ateinantis iš paprasto žmogaus mąstymo, jį gali duoti filosofija. Filosofinio mąstymo sklaidą, duodančią gilesnį tikrovės supratimą, bandysiu parodyti per analitinę laiko sąvokos koncepciją.

2. Laiko filosofija

Viena giliausių F. Nietzsches įžvalgų apie šį pasaulį buvo suvokimas, kad viskas yra nenutrūkstantis tapsmas, kuriame nėra nei vienos stabilios pėdos tikrovės. Tai nebuvo nauja įžvalga, nes tokią tikrovės prigimtį bene pirmiausias mąstė graikų filosofas Herakleitas, sakęs, kad du kartus į tą pačią upę įženti neįmanoma. F. Nietzche šį tikrovės bruožą mąstė pagilintame kontekste, įvesdama į tapsmą perspektyvos sąvoką, kuri, kovodama dėl išlikimo ir viešpatavimo, šiam tapsmui bando primesti save ir jį įveikti. Aš pamėginsiu pakeisti šios sąvokos kontekstą ir susieti filosofinę tapsmo sąvoką su fizikos mokslu.

Aš tapsmą vadinu laiko tėkme, ir laikas yra vienas iš pagrindinių fizikos parametrų. Todėl galima apmąstyti laiką tiek kaip filosofinę sąvoką, tiek kaip fizikos atskleistų visatos dėsnių vieną iš pagrindinių komponentų.

Kadangi pasirinkau analitinį laiko supratimo būdą, turiu skaidyti į dalis jį patį ir tas situacijas, kuriose laikas reiškiasi. Kaip darbines hipotezes, pabandysiu išskirti du kontekstus, kuriuose galima mąstyti laiką: tai yra laiko fizika ir laiko metafizika. Laiko fizika kalba apie judėjimo laiką, t.y. nelaiko jo savarankiška duotimi, bet neatšaukiamai susieja su judėjimu ir net su juo sutapatina. Judėjimo ir laiko tapatybę suvokti nesudėtinga, nes tikrovę į tris pagrindines tiesinio laiko dalis dalina būtent judėjimas - į tai, kas buvo, yra ir bus, į praeitį, dabartį ir ateitį. Tai ir yra laikas. Jeigu kaip pavyzdį paimsime kitą laiko savybę, trukmę, tai ji taip pat yra susijusi su ne kuo kitu, bet su standartizuotu cikliniu judėjimu. Šitaip skaičiuojamas „paros laikas”, kuris yra žemės vienas apsisukimas apie savo ašį, arba „metai”, kurie yra vienas planetos apsisukimas apie saulę. Šitokiam fizikiniam laike jis yra sutapatinamas su fizikiniu judėjimu.

Judėjimas yra dviejų rūšių: mechaninis makroobjektų judėjimas klasikinėje erdvėje ir kvantinis judėjimas mikrodalelių lygmenyje, dėl kurio lėtai keičiasi išorinės makroobjektų savybės. Pavyzdžiui, žmogaus žingsniavimas erdve yra mechaninio judėjimo atvejis, o medžio ar kitokio augalo augimas, keičiantis formoms, yra kvantinio judėjimo atvejis. Bet abiem atvejais turime reikalą su judėjimu. Herakleito ir F. Nietzsches aprašytas tapsmas yra ne kas kita, kaip įvairios judėjimo rūšys, o judėjimas yra Laiko išraiška. Visata, kurioje gyvename, neatsiejama nuo Laiko, nuo jo diktuojamų galimybių ir negalimybių.

Realų laiką galima apibrėžti kaip fundamentalių gamtos jėgų sukeliamus energijos virsmus. Klasikiniame pasaulyje šie energijų virsmai reiškiasi kaip mechaninis arba kvantinis judėjimas, į šią visatą įnešantis laiko ir laikinumo perspektyvą. Tačiau laiko suvokimui būdingas tik paprastas judėjimo arba kitimo supratimas, kuriam nebūtina žinoti fundamentalių gamtos jėgų dėsnių ar energijos perkėlimų principų.

Kitaip yra su laiko metafizika, jeigu ji iš tikro egzistuoja. Šitokioje laiko sampratoje tai, kas yra tik erdvės ir erdvinio judėjimo išdava, sudaiktinama ir paverčiama realia laiko substancija, turinčia savo dėsnius, galbūt net sandarą, kurią galima siekti „įvaldyti”. Šitaip įsivaizduojant, kad laikas - tai ne sąmonės konstruktas, galima manyti, kad įmanomos kelionės laike, galima nukeliauti į praeitį arba ateitį ir t.t. Laiko fizikoje laiką sutapatinus su judėjimu, tai neįmanoma, bet „metafizika” leidžia įsivaizduoti daugybę dalykų, taip pat ir tokių, kurie kai kam yra mieli širdžiai, nes leidžia pasijausti visagaliais visatos valdovais. Didžiausias visko kas egzistuoja prakeiksmas yra laikas ir laikinumas, kuris reiškia kad viskas praeina. Gali būti įsivaizduojama, kad įvaldžius laiką, įmanoma išsivaduoti iš šio laikinumo prakeiksmo ir tikrovėje tapti dievu. Tik viena bėda - laiko metafizikos nėra. Tai tik naivios ir vaikiškos fantazijos, tikintis „įvaldyti” patį Laiką.

3. Sąmonės laikas

Be minėtų dviejų judėjimo rūšių, dar yra sąmonės judėjimas, apie kurį žinome labai mažai. Šis judėjimas nėra mechaninis makrojudėjimas, jis galbūt artimesnis kvantiniam judėjimui, kvantiniam psichinio sąmonės „lauko” kitimui. Kol kas nėra aišku, ar šis kitimas ir sąmonės tekėjimas yra prigimtinė jos savybė, esanti todėl, kad šioje tikrovėje viskas juda, viskas yra laike, ar tik todėl, kad šis judėjimas reikalingas atvaizduoti judančiam pasauliui. Kadangi pasaulis kinta, kad šis kitimas būtų atvaizduotas sąmonėje, ji taip pat turi kisti. Tik šitaip gali būti suvokiamas judėjimas sąmonėje.

Šis sąmonės tapsmas yra laikas, nors ne bet koks judėjimas gali būti paverstas standartizuotu matu. Sąmonė laiko matavimui netinkama todėl, kad sąmonės judėjimas nėra ciklinis, o matavimui labiausiai tinkamas ciklinis procesas, toks kaip planetos sukimasis apie savo ašį, planetos sukimasis apie saulę ar laikrodžio rodyklės sukimasis ratu ant ciferblato. Trukmė šitaip matuojama praėjusiais ciklais, o sąmonėje ciklų nėra. Dėl šios priežasties ji duoda tik subjektyvų psichologinį laiko tėkmės ir trukmės suvokimą, bet nenaudojama kaip objektyvus matas. Šiam tikslui imamas koks nors objektyvus judėjimas išoriniame pasaulyje. Bet sąmonė yra svarbi kaip tam tikra perspektyva, nustatanti, ką reiškia sąvokos „ilgas laikas”, „trumpas laikas” ir t.t.

Bet akivaizdu, kad sąmonė yra kaitos ir pastovumo mišinys. Gaudamos vis naują informaciją, smegenys nuolat perrašo įvairių sąmonės atvaizdų šablonus, todėl jie nuolat keičiasi. Tačiau jeigu informacija ta pati ar panaši, šios kaitos sąmonė nesuvokia ir jai atrodo, kad atvaizdas yra pastovus, nesikeičia arba keičiasi labai lėtai. Bet kokiu atveju, smegenyse vyksta labai dideliu greičiu besikeičiantys procesai, pagrįsti įvairių rūšių judėjimu. Sąmonė šį milžinišku greičiu vykstantį judėjimą sulėtina, tačiau ji vis tiek save suvokia, kaip nenutrūkstantį tekėjimą ir vidinį tapsmą, kuriame kas sekundę, nuolat atkuriama ta pati, išliekanti žmogaus tapatybė. Sąmonė, kaip ir visas pasaulis, pavaldi Laikui.

4. Kodėl laikas neteka iš ateities į praeitį

Kadangi laikas sutampa su judėjimu, įmanomas tik erdvinis laikas. Kitoks laikas būtų metafizinis laikas, bet jau sakiau, kad toks laikas neegzistuoja. „Laikui” paaiškinti užtenka laiko fizikos sąvokos. Tad sąvokų hierarchija turėtų būti tokia: erdvė-judėjimas-laikas. Iš erdvės sąvokos išvedama judėjimo sąvoka, o iš judėjimo sąvokos išvedama laiko sąvoka. Tad erdvės sąvoką turėtume laikyti pirmine laiko sąvokos atžvilgiu. Galima pasakyti dar griežčiau: jokio laiko nėra, yra tik erdvė ir masės judėjimas erdvėje. Šis masės judėjimas ir kuria ne kartą minėtą tapsmo pasaulį. Šiame santykyje tarp erdvės ir masės (substancijos), laiko sąvoka yra viso labo tik proto konstruktas. Šį proto konstruktą radikalizavus, sukuriama klaidinga metafizinio laiko sąvoka, tarsi laikas pats būtų kažkokia substancija. Tačiau laiko substancijos nėra.

Dabar pažiūrėkime, kas yra judėjimas, kaip jis kuria laiką ir kodėl laikas teka tik į priekį - iš praeities, per dabartį ir į ateitį. Judėjimas yra tam tikras erdvės ir masės santykio keitimasis. Santykis tarp erdvės ir masės vadinamas „vieta”. Pasikeitus šiam santykiui, keičiasi vieta, o vietos pasikeitimas ir yra judėjimas. Jau sakiau, kad judėjimas kuria praeitį, dabartį ir ateitį, o šie segmentai žymi „laiko” tiesinį judėjimą, o tokių judėjimų visuma yra tapsmas. Gali atrodyti, kad praeitis „nueina” į kažkokią metafizinę laiko erdvę, arba kad visa ateitis yra kažkokioje metafizinėje laiko erdvėje, įsivaizduojamoje kaip unikali laiko substancija. Tačiau gilesnė judėjimo analizė rodo ką kitą - nėra jokios metafizinės laiko substancijos ir šį laiko judėjimą galima paaiškinti nekuriant papildomų sąvokų.

Sakiau, kad judėjimas kuriamas erdvės ir yra tik erdvėje, todėl jis negali „nueiti” į jokias kitokias substancijas. Judėjimas yra santykio tarp erdvės ir masės kitimas. Santykis yra tai, ką išskiria ir suvokia žmogaus protas. Toks dalykas kaip grynas santykis neegzistuoja. Santykis yra tai, kas egzistuoja tarp kažko, šiuo atveju tai yra erdvė ir masė. Tačiau santykio esmė tokia, kad jis gali būti naikinamas. Tokie sunaikinti santykiai ir yra praeitis, kuri niekur nenueina, ji yra tai kas sunaikinta, tai yra, nebūtyje. Šitoks santykio tarp erdvės ir masės, vadinamo „vieta”, sunaikinimas turi tokią savybę, kad sunaikinus santykį, „išlaisvinama” visa erdvė ir visa masė naujiems santykiams. Todėl neįmanoma grįžti į praeitį, nes buvęs santykis sunaikintas, o visa erdvė judėjimui atiduota kaip dabartys arba ateities galimybės. Grįžti į tai, kas sunaikinta neįmanoma, net grįžus į tą pačia vietą ateinama jau į naują santykį, todėl tai niekada nėra praeitis, bet visada dabartis arba ateities galimybė.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad sunaikinamas tik santykis, pati erdvė ir pati masė - nesunaikinama. Sunaikinus kažkokį santykį visa erdvė atiduodama naujoms galimybėms, todėl ji visada įmanoma tik judėjimui į „ateitį”. Iš ateities į praeitį judėjimo nėra, taip pat neįmanoma iš dabarties peršokti į praeitį, nes ši yra nebūtis, ir negalima iš dabarties peršokti į ateitį, nes jos irgi nėra. Kad ir kur judėjimas šoka sunaikinus buvusį santykį, jis šoka į kažkokią „dabartį”, nes nėra jokios visuomet egzistuojančios metafizinės laiko substancijos, kurioje bet kuriuo metu jau egzistuotų visa ateitis. Laikas yra ne substancija, bet judėjimas, o judėjimas iš tikro yra tik dabartyje. Sunaikinti „yra” priklauso praeičiai, o dar neatėję „yra” - tik galimi ir dar tik bus. Todėl laikas juda tik erdve ir tik „pirmyn”. Jokios kelionės laike neįmanomos, nes laikas yra judėjimas, o „kelionė judėjimu” yra visiška nesąmonė.

5. Laiko perspektyvizmas

Jeigu tapsmas sustotų, laikas išnyktų, nes neliktų nei praeities, nei dabarties, nei ateities, taip pat išnyktų cikliniais judėjimais matuojamos trukmės. Tačiau tai neįmanoma. Atsiradus net menkiausiam judėjimui, atsiranda mikroskopinė praeitis, dabartis ir ateitis, ir šitas mikroskopinis laikas primetamas visai visatai - atsiranda laiko perspektyva. F. Nietzsches indėlis į šios tikrovės prigimties supratimą buvo perspektyvizmo išskyrimas. Tapsmas turi begalę perspektyvų ir šias perspektyvas galima matuoti taip pat ir per laiko prizme. Kiekviena sąmonė yra ir subjektyvus laikas pati, ir iš savo masto aplinkos renkasi standartinius ciklinius judėjimus, kuriais matuoja tiesinį laiką ir jo trukmes. Tai gali būti žėmės sukimasis apie savo ašį, planetos apie saulę ir t.t. Toks yra žmonijos laikas, kuriuo ji matuoja visą visatą iš savo subjektyvių laikų perspektyvos.

Jeigu bent kas aplinkoje (ar bet kur visatoje) juda, šio judėjimo laikas primetamas ir visiems „stacionariems” objektams. Jeigu aš nejudu, t.y. stoviu vietoje, juda mano sąmonė arba laikrodžio rodyklė. Tada sakoma, kad judėjimo erdvėje „nėra” (nors tai neįmanoma) ir vyksta tik judėjimas „laike”. Bet šis laikas tik kitos erdvės judėjimas priimtas kaip atskaitos taškas. Laiko nėra ir tai gerai matosi A. Einšteino sukurtoje reliatyvumo teorijoje, kurioje atskleidžiama erdvinė masės judėjimo dideliais greičiais geometrija. Einšteino „laikas lėtėja” iš tikro reiškia - lėtėja matavimui naudojamas judėjimas. Tai pagrindžia mano mintį, kad tikras laikas yra išvedamas iš masės judėjimo ir nėra jokios metafizinės „laiko substancijos”. Kelionės laiku neįmanomos nes nėra per ką keliauti, kelionės laiku tai kelionės per nebūtį, nes praeitis yra nebūtis ir ateitis yra nebūtis. Yra tik Dabar.

Einšteino atradimas buvo tas, kad nėra nei absoliučios erdvės, nei absoliutaus laiko. Yra tik begalė skirtingų perspektyvų, kurios visą visatą matuoja savais matais. Apakintos iliuzijos šios perspektyvos save suabsoliutina, tačiau Laiko prakeiksmo išvengti negali niekas ir jis vis tiek padaro savo darbą. Visos perspektyvos sunaikinamos. Tačiau savęs suabsoliutinimo pagundai neatsispyrė ir F. Nietzsche, nors suprato Laiko nenumaldomumą. Iki jo laiką buvo bandoma įveikti kuriant iliuzijų pasaulį, F. Nietzsche tą bandė padaryti „realiai” per galios kaupimą ir laiko uždarymą į pasikartojančio ciklo kalėjimą. Tačiau tai buvo tik dar viena iliuzija ir dar vienas pasakų pasaulis, ne ką geresnis už kitus. Kovoti prieš Laiką beprasmiška. Laikas yra šios visatos ir žmogaus lemtis.

Rašyk komentarą 2011-09-24

Apie fizikos naudą ir žalą

Civilizacija kryžkelėje

Nesudėtinga spėti, kad šiuolaikinės civilizacijos dabartį ir ateitį labiausiai lems mokslas. Tačiau ši įtaka gali pasirinkti dvi kryptis: į gerąją pusę arba blogąją. Bet tai, kuri kryptis bus pasirinkta priklauso ne nuo mokslo, greičiau nuo žmogaus ir jo sukurtų nemokslinių idėjų, kurias kelia religija ar filosofija. Kad mokslo evoliucija eitų teisinga kryptimi, reikalingas teisingas vedimas ir vadovavimas.

Blogai yra tai, kad dažnai mokslas akina, nes yra labai efektyvus, neįtikėtinai išplečia galią, teikia milžinišką praktinę naudą, “tikrą” žinojimą ir gali atrodyti, kad niekas daugiau civilizacijai nerūpi. Mokslui būdingas formulės ir dėsnio totalitarizmas nesunkiai persiduoda ir civilizacijai, kuri nejučiomis gali virsti technologinės vergovės visata, kurioje mokslininkas pavergs ir žmogaus kūną, ir sielą. Todėl nors praktinė mokslo nauda didelė, jis turi būti papildytas saiko jausmu, kuris turėtų apriboti nežabotą norą technologizuoti visus procesus - biologinius, socialinius, psichologinius ir t.t.

Svarbiausias klausimas - kaip tai padaryti? Manau, kad pirmas žingsnis į atsakymą yra tikros mokslo (fizikos) prigimties atskleidimas, leidžiantis suprasti, kad mokslinis metodas nėra joks absoliutas.

Mokslo magija

Mokslo magija pagrįsta trim sąvokom, kurios yra parametras, skaičius ir santykis. Prametras yra tikrovės savybė, kuri daro įtaka procesų tėkmei ir rezultatui. Parametras yra toks komponentas, kuris kažką tikrovėje daro ir nuo šio darymo priklauso tikrovės evoliucija. Tikrovė šitaip išskaidoma į kelias pagrindines dalis, kurios paskui jungiamos ir skaičiuojamos. Tokių parametrų mūsų tikrovėje nėra daug, nors tai nereiškia, kad sąmonė suvokia visus makro ir mikrorealybėje esančius, ar galimus, parametrus. Moksle tikrovės parametrizavimas, jos savybių pavertimas parametrais, atsijojant pagrindinius ir šalutinius jos bruožus, yra pirmas šuolis, atvėręs kelią šiuolaikinės fizikos ir kitų fundamentalių gamtos mokslų atsiradimui ir raidai.

Kitos magiškos sąvokos yra skaičius ir sąntykis. Fizika tapo įmanoma tada, kai žmogaus protas suprato, kad savybes, vadinamas parametrais, galima matematizuoti, arba išreikšti skaičiais. Tai buvo daroma jau žiloje senovėje, kurioje žmonės mokėjo skaičiais išreikšti įvairias tikrovės dalis. Šitaip buvo matuojama erdvė, pavyzdžiui, žemės sklypai, laikas, matuotas pagal kosminius kūnus ar sugalvojant kitų būdų jį išreikšti. Bet ilgai buvo nesuvokiama, kad parametrų yra daug daugiau, ne tik žemė, ne tik laikas, ne tik grūdų ar gyvulių kiekis ir t.t. Buvo suvokta, kad tikrovėje yra tam tikri realūs procesai, kuriuos galima išskaidyti į komponentus ir visus tuos komponentus perrašyti matematiškai, skaičiais. Tad dabar erdvė yra skaičius, laikas yra skaičius, substancija yra skaičius ir t.t.

Tikrovė yra vienis, tad norint gauti “tikrą” žinojimą, tai kas išskaidyta, turi būti susieta, kad gautųsi naujos rūšies metatikrovė, kiaurai permatoma sąmonės ir proto. Šitas susiejimas pasiekiamas per tam tikrus proporcinius santykius, kurie išreiškiami formule, laikoma pagrindine dėsnio žymėjimo forma. Sugebėjimas tikrovę išreikšti formulėmis ir buvo tas pagrindinis mokslo proveržis, pakeitęs šią civilizaciją į tokią, kokios niekada planetos istorijoje nėra buvę.

Tad fizikos mokslas skaidosi į tokį procesą:

a) tikrovė kaip vienis,

b) savybių, vadinamų parametrais, išskyrimas,

c) parametrų matematizavimas,

d) parametrų proporcinis susiejimas formulėje, kuri išreiškia dėsniu vadinamus tikrovės savybių santykius.

Klasikiniai parametrai

Parametrai yra pirminiai ir antriniai. Pirminiai parametrai tam tikrose ribose laikomi pamatiniais, neskaidomais į smulkesnius parametrus, o iš jų išvedami antriniai parametrai, kurie žymi tam tikrus pirminių parametrų santykius. Kaip pavyzdį galima paimti Lagranžo judėjimo lygtį, kuri sukonstruota iš pirminių ir antrinių parametrų. Pirminiai parametrai yra erdvė (x), laikas (t) ir masė (m), o iš jų išvedamas judėjimo greitis (v), kinetinė (T) ir potencinė energija (V), jėga (F) ir darbas (A).

Svarbu suvokti, kad klasikinė ir moderni fizika pagrįsta tik nedideliu skaičiumi pamatinių parametrų, o visa kita yra įvairios šių pamatinių parametrų kombinacijos, pritaikant įvairias geometrines ar algebrines struktūras išreikšti erdviniams santykiams, lemiantiems jėgas ir elementų judėjimo pobūdį. Viskas susiveda į triadą: erdvė - laikas - masė. Masė žymi substanciją, kuri yra viskas m = q V, kaip tam tikras energijos tankio (q) ir erdvinio tūrio (V) santykis ir proporcija. Šita substancijos struktūra įleista į erdvę-laiką, kuriame įvairiomis geometrinėmis (erdvinėmis) konfigūracijomis juda. Judėjimas yra pagrindinė egzistencijos forma.

Formulė m = q (V) išreiškia pagrindinę substancijos savybę, kad būdama klasikinėje erdvėje kaip fundamentalus parametras, ji turi savo vidinę tankio (q) struktūrą, kuri pati yra naujos fundamentalesnės fizikos, tokios kaip kvantinė mechanika ar kitokios, forma. Laikas ir erdvė šitaip, iš klasikinės tikrovės perspektyvos, kol  kas nestruktūrizuojami.

Didžioji viltis

Didžiausia mokslo svajonė - paaiškinti visą tikrovę. Šita svajonė fizikoje vadinama Visko teorijos pavadinimu, kurioje turėtų būti atskleista tikrovės formulė, apjungianti visus įmanomus santykius. Ką mokslininkai turės daryti, kad sukurtų šią “visko teoriją”, pagal pateiktą fizikos schemą yra aišku - pirmiausiai turės parametrizuoti visą tikrovę, nuo smulkiausio jos kvanto, iki visos visatos. Kol nesurinks visų parametrų, tol visko teorijos nebus. O jeigu visų parametrų surinkti neįmanoma, nes žmogus negali turėti tokių patyrimų, tai visko teorija neįmanoma, arba jai reikėtų milijardų metų, esant sąlygai, kad homo sapiens sąmonė evoliucionuos į aukštesnes formas.

Net makrorealybėje yra dalykų, kurie kyla iš tokios neparametrizuotos gelmės, kurie net moderniausiam mokslui yra sunkiai įkandamas riešutas. Iš fizikos - tai gravitacinio lauko kvantinė teorija; biologijoje - tai gyvybės atsiradimas; psichologijoje - sąmonės mįslė ir t.t. Šitie dalykai nėra parametrizuoti ir ištyrinėti oficialaus mokslo, ir žmogus negali suprasti jų paslapties.

Kita vertus, tai gali būti ir mokslininkų sąmokslas prieš visuomenę, kai jie rodo tik tas mokslo dalis, kurios nekelia grėsmės jų valdžiai, o slaptas mokslas - nerodomas visuomenei. Tai yra,  parametrizuota daug didesnė tikrovės dalis, nei tai yra rodoma žmonėms, kad nebūtų griaunamas valdžios pamatas (pavyzdžiui, paaiškėjus, kad valdžia visuomenę valdo per manipuliavimą sąmone technologinėmis priemonėmis).

Kad ir kokia būtų paslaptis, aišku, kad visa tikrovė nėra parametrizuota, nes tai neįmanoma. Mokslinio tyrimo sistema pastatyta ant dviejų stulpų a) tiesioginio stebėjimo sąmonėje, ir b) eksperimentinių prietaisų rodmenų. Klasikinė fizika yra stebima ir mąstoma, naudojant tik paparastus matavimo prietaisus, o kvantinė fizika pagrįsta aparatais, tokiais kaip pavyzdžiui LHC (dalelių greitintuvas). Kvantinė realybė tiesiogiai nestebima, todėl iškyla daugybė sunkumų šitos realybės parametrizavimui, parametrų matematizavimui ir jų proporciniam susiejimui formulėse.

Parametrų erdvė

Visko teorijos sistema turėtų atrodyti taip:

Iš makrorealybės išskleidę mikrorealybę į parametrų erdvę matome, kad turi būti parametrų hierarchija. Tarus kad yra fundementali, toliau neanalizuojama kvantinė tikrovė, galime daryti prielaidą, kad yra ir fundmenatalių tikrovės parametrų rinkinys, kuris toliau į nieką neskaidomas. Iš šio rinkinio turėtų būti išvedami visi aukštesnio rango išvestiniai parametrai. Kvantinės realybės parametrus galima pavadinti k-parametrais, o makrorealybėje yra klasikinei tikrovei žinomi klasikinės fizikos parametrai, kuriuos galima vadinti m-parametrais (makro parametrais).

Visos m-parametrais išreiškiamos realybės turi turėti savo priežastis ir mechanizmus kvantinėje realybėje, kuriuos įmanoma bus paaiškinti tik tuo atveju, jeigu bus išaiškinti k-parametrai (jeigu ne visi, tai bent dalis jų, tarkime matavimo prietaisais nustačius ir apibendrinus tam tikras kvantinio lauko savybes).

Kaip pavyzdys gali būti psichologinė gyvybės savybė, vadinama sąmone. Ši savybė priklauso ir veikia makrorealybėje ir tiriama kognityvinės psichologijos mokslo. Bet akivaizdu, kad mosklininkai apie šį makroreiškinį žino daugiau negu sako, nes yra sukurta psichotroninio valdymos sistema, su kuria valdžia gali highjack’inti sąmonę. Tai reiškia, kad žinomi kažkokie įslaptinti m-parametrai, hierarchijos vidurinio lygmens parametrai, o gal ir k-parametrai. Apsiginti bus įmanoma, tik visuomenei pačiai išaiškinus šiuos parametrus ir mechanizmus.

Ši sistema rodo, kad gali būti klasikine tiikrove ir klasikiniais parametrais pagrįsti ryšiai ir santykiai tarp makro objektų. Bet galima spėti, kad egzistuoja horizontalūs ryšiai ir tarp k-parametrų, kvantiniame lauke. Tačiau iki jų išaiškinimo ir įvaldimo - ilgas kelias.

Šis apibendrinimas rodo, kad iki Visko teorijos - labai toli. O auksinių k-parametrų kvantinėje realybėje gali tekti laukti milijonus metų, jeigu homo sapiens rūšis iki to momento neišsinaikins.

Išvada

Šitokia fizikos sistema nėra nei įspūdinga, nei atrodo kaip kelianti kažkam didelę grėsmę. Nebent kaip teorija, visą tikrovę vaizduojanti per proporcinius primityvių parametrų santykius, ji yra labai neestetiška. Psichologiškai žmogų ar kokį objektą įsivaizuoti tik kaip formulių rinkinį ir manyti, kad tai yra viskas, visa tikrovė, gali būti sudėtinga, net su galinga propagandos mašina plaunant nuo mažens žmonėms smegenis. Grėsmingiau yra tai, ką toks mokslas gali įdėti žmogui į rankas - branduolinė bomba, psichotronika ir t.t. Jeigu rankos netinkamos, o kad visų valdžių rankos netinkamos - akivaizdu, tada liūdnos mišios. Todėl jau sakiau ir dar kartą pakartoju - mokslas negali būti aukščiausias rangas, nes tada didelė tikimybė, kad civilizacija nukeliaus šunkeliais.

Rašyk komentarą 2011-09-08

Psichotroninio montažo sistemos

1. Nauja teisė

Valstybės organizacija psichotroninę techniką naudoja įvariems tikslams. Vienas tokių tikslų yra bylų fabrikavimas, kai tik vaizduoja, kad kažką aiškinasi, o ištikro taiko psichotroninį montažą. Šitaip, ką nors pakišę, gali gauti „rezultatą” arba susidoroti su nepageidaujamais žmonėmis vien tam, kad parodytų savo valdžią.  Tai ir yra viena iš naujausių priemonių valstybės organizacijos arsenale, apie kurią retkarčiais nesukonkretindami užsimena žurnalistai, tarnaujantys valstybės organizacijai. Galima net teigti, kad yra iškerojusi ištisa sistema, tačiau dauguma žmonių apie ją nieko nežino. Ir nemoka apsiginti. O propaganda tokius persekiojamus žmones pateikia kaip nusikaltėlius.

Su tokiom priemonėm valdžia išplečia savo galią, įsivaizduoja, kad jai atsiveria neribotos galimybės, kurioms pasipriešinti negali joks laisvajai žmonijai priklausantis žmogus. Tačiau taip neturėtų atrodyti. Laisvoji žmonija turėtų dėti visas pastangas, kad sugebėti bent įrodyti, kad valdžia naudoja ne tikrovę, bet montažą, ir viskas, kas viešinama apie šitaip užgrobtą žmogų yra šlykštus melas ir šmeižtas.

Ši permaina baigia sunaikinti teisę visame pasaulyje ir numanau, kad neužilgo ji gali būti pašalinta galutinai, bent tokiu pavidalu, koks yra šiuo metu. Tai nereiškia, kad nebus jokios teisės, bet veikiausiai teisė bus priderinta prie psichotroninės technikos naudojimo, kad ji nebūtų nelegali ir jos nereikėtų pridenginėti valstybine paslaptimi.

Kitas variantas tas, kad ši technika bus dar ilgai slepiama ir valdžia vaidins seno modelio teisinius spektaklius. Tačiau žinant kokie globaliniai geopolitiniai procesai vyksta planetoje, kad vyksta vadinamasis „šliaužiantis perversmas” organizuojamas pirmiausiai vakarų ekonominio-politinio-karinio elito, tai kad suduotų galutinį smūgį laisvajai žmonijai, įvedus naują tvarką, nauja valdžia gali laikyti paruošus siurprizą, su kuriuo bus panaikinta seno tipo teisė, bus įteisinta psichotroninė technika ir žmogus bus paverstas tik sistemą aptarnaujančiu vergu, su kuriuo valdžia galės daryti ką nori. Nebus jokių teisių, bus galima užgrobti sąmonę, tyčiotis iš žmogaus, naudoti psichotroninį montažą, kankinti ir t.t. Tam, kad valdžia parodytų savo galią, ar pasiektų norimą rezultatą.

Ir tai ne šiaip spėlionės. Tai vyskta jau dabar ir ši technika išbandoma su žmonėmis, o gal net jau naudojama. Tačiau ji vis dar  yra slapta, vis dar vaidinamas spektaklis, o žmonės, kurie patiria tokį smegenų highjack‘inimą apšaukiami paranojikais ar kitokiais psichiniais liginiais. Tačiau tai vyksta, ir kiekvieną dieną atsiranda vis daugiau įrodymų. Bet manau, kad ši technika nebus ištraukta į dienos šviesą tol, kol nebus užgrobta visa laisvoji žmonija. Tada globalinei valdžiai šią paslaptį slėpti nebus jokios prasmės, nes vis tiek žmogus neturės kam pasiskųsti, nes visi svertai bus vienose rankose. Susidoroti su bet kuo nebus jokių problemų, apšaukti nusikaltėliu ar ligoniu ir eliminuoti iš vergų visuomenės.

Todėl būtina neleisti, kad tai nutiktų.

2. Psichotroninio montažo principai

Norint suvokti psichotroninio montažo principus, reikia bent apibendrintai žinoti, kokia yra žmogaus sandara. Psichotroninėje technikoje naudojama kažkas panašaus į kognityvinę fiziką, kai fizikiniu poveikiu veikiamos pažintinės funkcijos. Tai, ką pabandysiu pateikti toliau, yra bandymas paaiškinti psichotroninės technikos daromą montažą kognityvinės psichologijos rėmuose, labai nedaug užgriebiant fizikos klausimą. Bet bus naudojami tik fizikinių dydžių žodiniai terminai, nerodant jokių fundamentalios tikrovės parametrų proporcijų ir jomis išreiškiamų mechanizmų.

a) Supratimo galimybių ribos

Paprastu protu ir mąstymu suprasti, kaip vyksta psichotroninis montažas - nėra lengva, nes suvokimui atsiveria labai ribota tikrovė, kurios neužtenka žmogaus paaiškinimui. Bet daug ką vis tiek galima įsivaizduoti, nors tik tų galimybių ribose, kurias nustato sąmonė. Pagrindinė problema ta, kad žmogus yra tik išorinis stebėtojas, atskirtas nuo tikrovės esmės suvokimo. Jam duotos tik dvi tikrovės aprėptys, vadinamos ekstensyvumu ir trukme. Žmogaus sąmonė gyvena šiose aprėptyse, kurias papildo proto galimybės, leidžiančios suvokti skirtumą ir išskirti objektą, ir nustatyti santykį, tai yra išskirtus objektus sujungti. Ši sistema yra aukščiausias taškas, kurio viduje yra žmogus, kuris pasaulį mato tik iš tokios perspektyvos. Kad paaiškintum sąmonę, tokio išorinio ekstensyvumo ir trukmės suvokti neužtenka.

Šios dvi aprėptys leidžia suvokti tikrovę tik kaip padalintą į daleles arba kaip ištisinę terpę, nes ekstensyvioji aprėptis gali būti arba padalinta į sudedamąsias dalis arba būti ištisinis laukas. Fizika gali judėti tik šiuose rėmuose, kitokių realybių sąmonė suvokti negali. Tai reikštų, kad žiūrint iš šios vidinės perspektyvos, visa tikrovė matoma per dvi aprėptis, kurios yra tarsi žodynas iš vieno žodžio, su kuriuo reikia aprašyti visą tikrovės įvairovę. Kad ir kur mestum žvilgsnį - visur vienas ir tas pats žodis, vienas suvokimas, tas pats ribotas aprėpčių rinkinys. Akivaizdu, kad vieno žodžio nepakanka. Reikia kurti naujus žodžius (nors tai neįmanoma), arba skaidyti tą vieną žodį ir bandyti pagal jį tikrovėje įžvelgti kažkokią sandarą.

Padarius prielaidą, kad žmogus yra tam tikra tikrovėje atsiradusi struktūra ar mechanizmas, galima ją bandyti paaiškinti naudojantis ekstensyviąja aprėptimi. Manau, kad į kvantus padalinta aprėptis paaiškinimui nelabai tinka, ir kad artimesnė vidiniam suvokimui yra „lauko” sąvoka. Sandarai išskirti reikia skirtingų laukų ir tų laukų sąveikos, suvokiant, kad toks paaiškinimas remiasi išorine perspektyva ir nuo vidinio pačios transcendentinės tikrovės viso principo, kurio suvokti sąmonėje neįmanoma, atskirta.

b) Žmogaus sandara

Pačiame žmogaus centre - viskas sujungta. Bet viskas negli būti pagrįsta vienu principu, nes yra skirtingos savybės ir skirtingos funkcijos. Šios dalys atsiranda vienose smegenyse, kurios viską susieja, bet jos kyla iš skritingų mechanizmų ir turi kitokią paskirtį.

Smegenys turi tokias pagrindines funkcijas: sensorinę, kognityvinę ir motorinę. Sensorinėje dalyje yra visi su išoriniu pasauliu susiejantys jutimai. Kognityvinė dalis turi pažinimo paskirtį ir atitinkamai skyla į tokias smulkesnes dalis: protas (mąstymas), vaizduotė, ir atmintis. Motorinė dalis valdo kūno judesius, leidžia vykdyti išoriniame pasaulyje numatytas ir suplanuotas veiklas. Visas šias dalis susieja sąmonė ir jas atitinkmai koordinuoja. Psichotroniniam montažui aktualiausia yra kognityvinė dalis, ypač mąstymas ir vaizduotė, per kuriuos galima fabrikuoti atmintį, įrašant į ją su montažu suformuotas falsifikacijas. Pabandysiu parodyti, kaip su psichotroniniu highjack‘inimu užgrobiama vaizduotė ir į sąmonę įrašinėjami kriminalinei bylai sufabrikuoti reikalingi vaizdiniai.

Lengviausia tai padaryti per sensorinės žievės kuriamo pasaulio modelio veikimo principą. Vidinės aprėptys leidžiančios suformuoti vidinį, sensorinį pasaulio modelį skyla į tokius komponentus: šablonas, kokybė ir suvokimas. Šablonas yra tam tikras vidinis smegenų laukas, kuriame galima formuoti įvairius pavidalus ir jų dalims suteikti skirtingas savybes. Šis šablono laukas turi turėti kažkokią fizikinę prigimtį, ir galima manyti, kad jeigu sukurta psichotroninė technika, tai žinoma šio lauko prigimtis, ir yra kažkokia slapta fizika, apie kurią visuomenė nežino. Šis principas turėtų veikti taip: receptoriai sužadinami greitai besikeičiančių išorinių dirgiklių, perduoda signalų serijas į smegenis, kur šie signalai analizuojami, ir analizės duomenų pagrindu kuriamas laukas. Jis turėtų būti bejuslis, skaidrus ir permatomas, bet su užkoduota informacija.

Bet ant šio šablono turi būti uždėtos ir tam tikros kokybės, vadinamos jusliniu lauku. Aš manau, kad kiekvienam sensoriniam modalumui (pojūčiui) yra vienas laukas, kuris jungiasi su šablonu, ir pagal reikšmes, kurios jame užkoduotos, įgauna skirtingas kokybes. Pavyzdžiui, tokios gali būti spalvinės regimojo pasaulio kokybės. Kadangi yra labai daug įvairių atspalvių, tai didesnė tikimybė, kad yra vienas spalvinis laukas, kurio kokybė ir atspalvis priklauso ne nuo paties juslinio lauko savybių, bet nuo susijungimo su šablonu, kuriame yra atspalviui suformuoti reikalinga informacija, šablono lauko reikšmės, kurios gali kisti kažkokios skalės ribose.

Paskutinis komponentas yra suvokimas, kurį aš savo modelyje atskiriu nuo introjekcijos, ir laikau savarankišku lauku, kuris uždedamas ant su kokybių lauku sujungto šablono. Kodėl reikia atskirti šiuos komponentus, vietoj to, kad jie būtu laikomi vieninga mase, kurią su visais komponentais vienoje vietoje formuoja kažkoks išorinis mechanizmas.

Sensorinis šablonas turi būti labai greitai besikeičiantis laukas, nes į receptorius paduodama vis nauja informacija, ir šablono laukas pagal šią informaciją turi būti milžinišku greičiu perdaromas, gal milijoną kartų per sekundę greičiu. Šis perdarytas šablonas tokiu pačiu greičiu turi būti sujungiamas su juslinių kokybių lauku ir perdaryti objektų, modelių savybes. Tai turėtų vykti kaip kažkas panašaus į dideliu greičiu vykstantį įrašymą ir trynimą. Tačiau suvokime viso to nėra. Jeigu šablonas būtų sąmonė, tai įvykiai jame keistųsi tokiu greičiu, kaip nuolat perkuriamas laukas. Jeigu sąmonė būtų juslinis laukas, tai būtų suvokiamas dideliu greičiu vykstantis įrašymas ir trynimas. Bet viso to nėra. Sąmonė pakankamai lėta, jos tempas toks, kokio reikia išorinio pasaulio reprezentacijos imitavimui. Todėl ji turi būti kažkas kita, atskiras suvokimo laukas, sujungiantis visas šablone ir jusliniame lauke užkoduotas aprėptis į vieną visumą, kuri sąmonėje teka „natūraliu” greičiu.

c) Pasąmonė, sąmonė

Iš šio aprašymo matosi, kad svarbiausia yra šablonas. Ką smegenys šablono lauke užkoduoja, tą sąmonė ir suvokia. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kad visų modalumų šablonai yra tik galutinis rezultatas, neparodantis, kaip tas rezultatas buvo pasiektas. Didžioji dalis procesų vyksta už sąmonės ribų. Kiekviena sistema turi tokią pasąmonės sistemą, kurioje yra viskas, o šablono matrica tėra ledkalnio viršūnė, parodanti tik nedidelę dalį to, kas vyksta smegenyse. Ši pasąmonė įdomi motorinėje sistemoje, nes kūno judesiai projektuojami beveik nedalyvaujant sąmonei. Ši gauna tik ribotas motorines vizualizacijas. Bet svarbiausia yra kognityvinė pasąmonė, ypač protas ir atmintis, kurių visa apimtis sąmonėje nedalyvauja ir į ją įvedama tik riboto išrinkimo principu.

Tarkime, kad aprašyta sistema yra teisinga. Ji rodo, kad viską padaro pačios smegenys, o sąmonė tėra epifenomenas, tik atvaizduojantis veidrodis, neturintis jokio atgalinio ryšio. Bet jeigu sąmonė smegenims būtų „nereikalinga”, kam ją gamta iš viso būtų sukūrusi? Valdytų tik pasąmonė, ir tokio valdymo užtektų. Tačiau sąmonė yra, ir galbūt ne vien todėl, kad ji įrašyta į tikrovės prigimtį, į jos galimybių sąrašą. Galima sakyti, kad sąmonė yra todėl, kad tokia yra visos tikrovės prigimtis, kurios vidinis principas yra sąmonės substancija. Bet sąmonė, kaip suvokimas atlieka ir svarbų vaidmenį introjekcijoje. Šis vaidmuo yra dėmesys, išrinkimas ir skirtingų sistemų koordinavimas.

Visos sistemos turi savo dėmesio mechanizmą. T.y., yra sensorinis dėmesys, kuris išrenka juslinį objektą. Yra kognityvinis dėmesys, kuris protui ir atminčiai išrenka temą, koordinuojant su sensoriniu dėmesiu. Ir galų gale motorinis dėmesys, kuris koordinuotai su sensoriniu ir kognityviniu dėmesiu išrenka kūno judesius. Paprasčiausias yra sensorinis dėmesys, nes visa pasaulio aprėptis yra suvokimo ribose, ir išrinkimo spindulys juda tik šiuose rėmuose. Tuo tarpu kognityvinis ir motorinis dėmesys yra kitokie, nes didelė proto, atminties ir judėjimo programavimo dalis yra už suvokimo ribų. Tad šis laukas, kuris kuria šablono matricoje suvokimo jausmą, turi turėti galimybę veikti ir už suvokimo ribų, ir turi kažką panašaus į dėmesio mechanizmą veikiantį už sąmonės.

Tad sąmonės vienas iš vaidmenų turėtų būti išrinkimas ir koordinavimas.

d) Vaizduotės montažas

Iš aprašytos žmogaus sandaros aišku, ką reikia valdyti, norint kontroliuoti žmogaus suvokimą. Svarbiausias yra šablono laukas. Vaizduotė labai glaudžiai susijusi su sensorine smegenų dalimi, tik į vaizduotės zoną informacija paimama ne iš išorinio stimuliavimo, bet iš vidinių smegenų resursų. Vaizduotė išsiskaido į tokius pačius komponentus, kaip buvo aprašyta aukščiau: šablonas, kokybė ir suvokimas. Valdant šablono lauką, į sąmonę galima įrašyti bet kokius vaizdinius, ir jeigu sąmonė tuo pačiu metu skenuojama, tuos vaizdinius įrašyti kaip operacijoje „surinktus duomenis”. Arba su psichotroniniu montažu sufabrikuoti vaizdiniai gali būti įrašomi į atmintį, vieta užfiksuojama ir stimuliuojant nuolat iškeliama į sąmonę kaip tiriamo žmogaus „atmintis”.

Svarbiausias yra šablono lauko klausimas, kurio prigimtį galima aiškinti įvairiai, ieškant analogijų su žinomais laukais, pvz. su elektriniu lauku, arba kitais viešumoje nežinomais laukais, kurie mokslininkų buvo atrasti, bet slepiami nuo visuomenės. Paprasčiausias paaiškinimas būtų, jeigu elektrinio lauko viduje būtų tokių kokybių ir suvokimo kodavimo savybių, bet manau, kad labiau tikėtina, jog tai yra naujo tipo laukas, specialiai pritaikytas psichikos kodavimui. Labai tikėtina, kad smegenų medžiagos viduje yra tokia psichoenergetinė nuo struktūros atsipalaidavusi sistema, turinti išvardintas savybes, kurią kažkada vadinau „transneuroniniu lauku”, nors šis terminas gali būti ne visiškai tikslus.

3. Pabaigai

Ši sistema nėra tik mano spėlionės, nes su tokia technika montažas buvo daromas mano sąmonėje ir aš rašau iš tikro savo patyrimo. Tai reiškia, kad psichotroninė fizika seniai sukurta ir yra naudojama susidorojimui su visuomene. Kol kas tokia technika yra slapta. Tačiau kai „šliaužiantis perversmas” planetoje valdžios bus baigtas, ši technika taps vieša ir „teisėta”. O žmogus neturės galimybių priešintis, kol nesuvoks, kas vyksta.

Komentarai (5) 2011-08-27

Individualus kelias

Tikrovės išplėtimas

Žinant koks vyksta geopolitinis procesas planetoje, akivaizdi būtinybė ieškoti naujų stiprybės šaltinių. Ir jeigu tokių šaltinių nėra įprastinėje tikrovėje, tai jų reikia ieškoti realybėje, kuri išeina už įprastinės. Tai vadinama tikrovės lauko išplėtimu, kuris leidžia pamatyti tai, kas buvo nematoma anksčiau, ir galbūt suprasti pasaulyje vykstančius įvykius tokiu matymu, kokiu žmogus nedisponavo prieš tai. Šis išplėtimas reikalingas, nes įprastinis žmogaus pasaulis tikrovę parodo iš labai ribotos perspektyvos - teleekrano, laikraščio, knygos, kurie nėra patikimas informacijos šaltinis ir nerodo tikrovės iš tokio žiūros taško, kuris atvertų visas grėsmes arba visas galimybes nuo tų grėsmių apsiginti.

Kaip pamatyti tikrovę kitaip? Ką daryti, kad šis kitoks matymas suteiktų jėgų kovoje? Pirmiausia reikia atsiriboti nuo propagandos, o tai galima padaryti supratus, kokius metodus ji naudoja. Tada lengva atsijoti tikrą informaciją nuo melo, kuriuo bandoma užkimšti žmogaus akis ir ausis, kad jis negalėtų orientuotis tikrovėje ir taptų daug silpnesnis ir pažeidžiamesnis. Atsiribojus nuo propagandos, reikia siekti tikro žinojimo, būtent kuris ir suteikia stiprybės, kuri taip reikalinga kovoje. Ši kova yra svarbi, nes ji yra kova už laisvę ir prieš globalinę vergovę. Todėl negalima sau leisti pralaimėti. Tačiau taip pat negalima kovoti tokiom pačiom priemonėm, kaip ir mafija, nes tai reikštų susitapatinimą, o susitapatinimas prilygtų pralaimėjimui. Kova turi būti teisinga, ir ji negali nešti blogio. Dėl šios priežasties ir reikalingas tikrovės išplėtimas, nes įprastinėje tikrovėje kitokių būdų kovoti prieš vergovę nėra.

Įprastinėm priemonėm išbalansuoti pusiausvyros ir užgrobti valdžią, kad būtų galima šokdinti kitus - neįmanoma. Šokdinti galima tik savo rankose turint svertų. Pagrindinis svertas yra toks pats senas, kaip ir gyvasis pasaulis, kuris yra jėgos persvara. Įprastiniame pasaulyje šis principas naudojamas universaliai, ir į jį atsakyti galima tik dviem būdais: neutralizuoti jėgą dar didesne jėga, arba neutralizuoti jėgos valdymo centrą, kuris yra protas. Globalinę vergovę planetoje įvedinėjančios slaptos organizacijos naudoja būtent šį jėgos sverto pranašumą, kurį kūrė dešimtmečius, o gal net šimtmečius. Ką daryti, kad svertai atsidurtų laisvosios žmonijos pusėje, arba kad būtų galimą neutralizuoti iškreiptą mąstymą, skleidžiantį vergovę tokiomis brutaliomis priemonėmis? Susitapatinti su mafija nesinori, tapti tokiais pačiais kaip jie. Tačiau nežavi ir vergovė bei laisvosios žmonijos pavertimas tik antžmogio valdoma mašina. Tad būtina suvokti, kad propagandinis pasaulis ir propagandinis žmogus nėra visa tikrovė.

Tikrovės visuma, bet be įrodymų, pateikiama religijoje ir metafizikoje. Mokslas šią visumą gerokai apriboja. Šie santykiai su tikrove, net būdami unikalūs ir skirtingi, turi bendrą vardiklį - į vieną vyksmą susiejantį mąstymą. Prie tikrovės išplėtimo kitų kelių nėra - tik per protą ir skirtingas jo raiškas žmogaus mintyse. Vienas būdų išplėsti mąstymą yra išplėsti sąmonę, arba pamatyti įprastinės sąmonės rodomą tikrovę taip, kaip nėra matęs niekas kitas.

Taigi yra tokie atsakymo globaliniam procesui būdai: organizuotis, skleisti savo propagandą ir tobulinti iki begalybės technologijas, tikintis, kad jos pranoks priešą, leis apsiginti ar jį nugalėti. Tokiam atsakui nereikia jokių išplėstinių tikrovių ir pakankamas įprastinis jos vaizdavimas. Tačiau šis kelias nėra visada geras. Viena priežastis jau minėta - susitapatinimas su globaline ekonomine-politine-karine mafija. Tačiau jungtis į organizaciją, skleisti propagandą ar ginkluotis technologijomis dažniausiai nėra galimybių. Vien dėl to, kad, pavyzdžiui, žmogus renkasi individualų kelią. Individualus kelias irgi yra labai svarbus, galbūt svarbesnis už kolektyvinį. Tik yra didelis minusas: šis kelias jėgos požiūriu yra labai silpnas ir pažeidžiamas. Todėl kad nesugniuždytų besaikės jėgos siautėjimas ir kad žmogus einantis individualiu keliu nepultų į nevilti, reikia vidinės atramos. Tačiau tokios atramos, kuri nebūtų užgrobta ir valdoma kitų, kaip religijoje, filosofijoje arba moksle. Tam tikslui, reikia susikurti atramą pačiam. Pabandysiu parodyti kaip tai padaryti.

Transcendavimas

Norint pačiam bandyti susikurti atramą tikrovėje, reikia suvokti jos sandarą ir gilesnį principą, kurį bando parodyti religija arba metafizika. Tačiau pastarosios yra užgrobtos ir individualiam keliui reikia kažko kito. Aišku, kažko visiškai naujo sukurti neišeina, nes kiekvieno žmogaus ir tikrovės sandara ta pati, bet jeigu identifikacija su grupe nežavi, būtina rasti savo vidinį kelią. Kilmės požiūriu tikrovė turi tokią bendriausią sandarą: Šaltinis, Pirminė tikrovė, Antrinė tikrovė. Iš Šaltinio kyla visa realybė, jis yra visko pagrindas. Bet per išorinius kelius prie jo priartėti neįmanoma, tad neįmanoma suvokti visos šios tikrovės prasmės. Toliau Šaltinis formuoja Pirminę tikrovę, kuri yra viskas - visa visata arba multi visata. Sąmonė atsiranda iš Pirminės tikrovės, ir yra tikimybė, kad šioje tikrovėje sąmonė turi daugiau galimybių, nei rodo ribotas sąmonėje esantis Pirminės tikrovės atvaizdas. Įtraukus į sąmonę Pirminės tikrovės informaciją, atsiranda Antrinė tikrovė, kuri virsta save suvokiančiu atvaizdu.

Tad yra trys vietos, kuriose galima ieškoti visos tikrovės gilesnio principo arba prasmės. Keliai yra paprasti ir sudėtingi, nes tikrovės gali būti nepasiekiamos, arba pasiekiamos iškreiptos. Taip yra todėl, kad sąmonė nėra absoliuti tikrovė, ji tik viena iš daugelio perspektyvų. Tai, kaip sąmonė mato tikrovę yra tik viena iš tikrovės matymo pakopų, kurių yra daugiau - vienos žemesnės, o kitos aukštesnės. Antrinės tikrovės atvaizde prasmės ieškoti neverta, nes šioje pakopoje visos prasmės iliuzinės, atitrūkusios nuo tikrovės branduolio pagrindinio principo. Tačiau šis kelias renkamasis, nes jis yra lengviausias kelias, kadangi ši tikrovė yra tiesiogiai sąmonei pasiekiama forma. Propaganda siekia, kad kuo daugiau žmonių gyventų tokių simuliakrinių atvaizdų tikrovėje. Kiti du keliai yra Pirminė tikrovė ir Šaltinis, kurie tiesiogiai nepasiekiami, bet galima pajausti jų realumą ir principą. Šį jausmą galima vadinti intelektualine intuicija, kuri leidžia ne tik jausti, bet ir žinoti, kas tai yra. Šie keliai ir yra tie individualūs keliai, kuriais einant reikia stengtis atitrūkti nuo įprastinių sąmonės formų, ir susikurti savo protą, peržengiantį įprastines suvokimo aprėptis.

Reikia stengtis suvokti pagrindinį principą, kad tikrovė nėra tik tokia, kokia matoma atvaizde, kuriame sąmonės prasmė neaiški, ir kurioje atrodo, kad žuvus atvaizdui, sąmonė irgi žūsta. Dėl sąmonės perėjimo į aukštesnes pakopas reikia mėginti suvokti štai ką: sąmonę gali kurti tikrovė arba organas (smegenys). Skirtumas tas, kad organas atsiranda ir išnyksta, ir jeigu sąmonę kuria organas, tai ji atsiranda ir iš nyksta kartu su organu, kas reikštų, kad nėra jokios aukštesnės būties. Bet būtų naivu manyti, kad tai vienintelė įmanoma galimybė ir kad sąmoningos aprėptys įmanomos tik žmogaus lygyje. Turi būti žemesnės sąmonės ir aukštesnės sąmonės, turinčios savo unikalias aprėptis. Tad jeigu tarsime, kad sąmoninga aprėptis yra kuriama ne organo, bet pačios tikrovės, tai bus aišku, kad tikrovė neatsiranda ir neišnyksta, taip pat ir jos kuriama aprėptis. Arba tikrovėje esanti aprėptis valdoma visai kitais principais, negu atvaizdiniame pasaulyje, kuris rodo tik nedidelį tikrovės fragmentą.

Norint suvokti Pirminės tikrovės pagrindinį principą, reikia įsisąmoninti minimalų reikalavimą: žmogaus sąmonė tik viena iš daugelio perspektyvų ir kad yra sąmoningo suvokimo įvairios pakopos, per kurias pereina sąmonė. Tai reikškia, kad turi būti griaunamas propagandos absoliutumas reliatyvizmo principu. Nes absoliutizmas yra aklumas ir fanatizmas. O reliatyvumas reiškia išmintį. Ir antra, reikia suprasti, kad sąmonė išeina ne į nebūtį, ji yra didesnės tvarkos dalis, ir šioje tvarkoje užkoduotos ir kitokios galimybės. Šitaip einant individualiu keliu, galima išplėsti tikrovės suvokimą, šiam išplėtimui nebūtinai naudojant įprastus mąstymo pavidalus, tokius kaip religija, metafizika ar mokslas. Individualus kelias skirtas ieškojimui, o minėtos mąstymo formos ieškojimui kliudo.

Aukštesnės aprėptys

Žmogaus pakopoje, sąmonė naudoja dvi aprėptis, iš kurių atsiranda kiti sugebėjimai, tokie kaip vaizduotė, protas arba atmintis. Sąmonė suvokime aprėpia erdvę ir laiką. Šios suvokimo aprėptys, kaip kažkada sakė I. Kantas, yra apriorinės formos, į kurias įrašoma informacija. Tai yra, šis pasaulis yra Antrinė tikrovė, kurios formos tiesiogiai į Pirminę tikrovę arba Šaltinį neperkeliamos, tai reikškia, kad jose šių suvokimo aprėpčių gali nebūti, arba jos gali būti kitokios (pavyzdžiui, laikas ir erdvė kaip dar didesnės struktūros dalis, ne kaip aukščiausia forma). Laikas ir erdvė yra išorinio stebėjimo aprėptys, kurios neparodo tikrovės branduolio tikros sandaros ir prasmės.

Aprėpčiai suvokti svarbi sąvoka yra skirtumas. Skirtumas yra pagrindinė aprėpties išdava. Jis reiškia, kad pasaulis yra kaip aprėptis, atskirianti skirtingas vietas erdvėje ir skirtingus momentus laike. Šis atskirtumas reiškia, kad galimas judėjimas, arba veiksmo potencialas, kuris suponuoja, kad yra sąmoningai suvokiama egzistencija. Veiksmas kuria erdvę ir laiką ir sudaro egzistencijos pagrindą. Judėjimas gali vykti tik erdvėje ir jis visada turi trukmę. Erdvėlaikio nuo judėjimo atskirti neįmanoma.

Erdvė, laikas ir veiksmas turėtų būti universalūs. Tačiau priklausomai nuo pakopos, šie dydžiai turėtų būti suvokiami skirtingomis aprėptimis. Pavyzdžiui, kvantinės mechanikos lygmenyje, suvokimas turėtų būti įmanomas tik kaip aprėptis be skirtumo, kaip grynas aktualumas. Aktualumas, kaip sakėme suponuoja erdvę ir laiką, juos kuria, tačiau šiame lygmenyje - be aprėpties ir skirtumo, nes tam reikia išėjimo į aukštesnę pakopą, kokia yra pasiekta žemiškos gyvybės.

Mano mintis buvo tokia, kad sąmoningą suvokimą kuria ne vien organas, bet ir tikrovė. Tai reikštų, kad aprėptis yra tik tikrovės hierarchijos kažkokia pakopa. Tai reikštų, kad tikrovė sąmoningas aprėptis gali kurti ne tik smegenų medžiagoje, bet ir kitose tikrovės energetinėse struktūrose, ir kad yra tokių suvokimo aprėpčių sistema. Tikrovėje sąmonė negali atsirasti iš nieko. Viskas, kas yra tikrovės bet kuriame taške, gali būti įvairiom formom atkartojama kituose taškuose. Nei vienas taškas nėra unikalus. Naivu būtų manyti, kad smegenys, pagamintos iš tos pačios materijos ir energijos kaip ir visa visata, yra unikalios. Ši psichoenergetinė sistema turi būti ne tik nekuriama vien organo, bet esanti visos susietos tikrovės dalis, ir ji turėtų būti universali visos tikrovės psichoenergija. Bet žmogiška aprėptis negali būti jokia universalija. Tikrovė rodo įvairovę, taip pat turėtų būti suvokimo aprėpčių įvairovė, ne tik pirminės tikrovės ekstensyvumas ir trukmė. Naivu būtų manyti, kad šios žmogiškoje aprėptyje pasirodančios formos išsemia visą pirminę tikrovę, ar gali paaiškinti Šaltinio prigimtį.

Galima duoti tokį pavyzdį. Pagal pateiktą principą, ši planeta taip pat susideda iš energijos ir medžiagos. Jeigu ji sukurė gyvybę su aiškiai išreikšta psichoeneregetine sistema, turinčią erdvės ir laikos psichoenergetinę aprėptį, tai ji pati, būdama energetinė sistema, gali tokią aprėptį turėti. Gyvybinė psichoenergija tokiu atveju būtų tik didesnės visos planetos sistemos dalis. Jeigu žmogaus sąmoninga aprėptis priklauso pačiai planetos tikrovei, o ne organui, tai visai logiška mąstyti, kad įmanomas perėjimas. Tai, aišku nereiškia, kad planeta yra žmogus ir kad ji turi žmogišką mąstymą. Planetos suvokimo aprėptis gali turėti visai kitas formas, ne išorinį atvaizdavimą, koks beveik neįmanomas, bet vidinius tikrovės energetinius principus atskleidžiančias aprėptis, kuriose nesuvokiamas nei ekstensyvumas, nei trukmė, ir kuris neįvedamas į sąmonę kaip suvokimas-sąvoka. Visi šie dalykais yra žmogiškos aprėpties formos, kurių tiesiogiai perkelti į kitokias tikroves negalima.

Protas

Žmogus yra atskirtas nuo aukštesnių aprėpčių suvokimo. Jo sąmonė įkalinta išorinėje erdvėje ir išoriniame laike. Tačiau šitokia sąmonės sandara sudaro galimybes atsirasti unikaliai savybei, kuri yra protas ir mąstymas. Protas kyla iš erdvės ir laiko aprėpčių, kaip sugebėjimas suvokti skirtumą ir santykį, juos įženklinti ir senso-kognityvinėje sintezėje jungti su atvaizdu. Butent protas leidžia peržengti žmogiškas aprėpiančios sąmonės formas ir suvokti aukštesnės būties galimybę, su visiškai kitokiomis galimybėmis.

Tad siekti individualaus kelio galima kaip tik šiuo būdu, transcenduojant Antrinės tikrovės atvaizdus, kuriant savo matymą mintyje. Erdvės ir laiko formų iš savo sąmonės pašalinti neįmanoma, taip pat neįmanoma pašalinti Pasaulio, tačiau siekiant išplėsti tikrovę reikia suvokti, kad šie dalykai yra tik aukštesnės tikrovės dalis ir pasistengti bent nujausti, kokia yra ši auktesnė tikrovė. Tai galima padaryti nepasiliekant sustabarėjusiame iliuziniame mąstyme, bet kuriant visą tikrovę atitinkantį protą. Tikrovė nėra tokia paprasta ir situacijos, kurios atrodo beviltiškos iš Pasaulio atvaizdo, visoje tikrovėje gali būti ne tokios jau beviltiškos.

Aišku, dar aukštesnė forma būtų bandymas kilti į aukštesnę suvokimo pakopą, atveriant naujas sąmonės galimybes ir apmąstant apie kitokias galimas tikrovės aprėptis, kurios peržengtų tik ekstensyvią ir trunkančią jos dalį ir šiuos dydžius pamatytų didesnėje visumoje. Pabandytų suvokti Pirminę tikrovę ir Šaltinį aukštesnės esybės akimis. Nesakau, kad žmogui tai įmanoma, tačiau verta į tokias galimybes įsimąstyti visu savo protu, ir iš tokios galimybės pasisemti kiek įmanoma daugiau išminties.

Svarbiausia, reikia suvokti, kad individualus kelias nebūtinai yra pralaimėjimas prieš brutalios jėgos siautėjimą, nes šitaip matosi tik iš labai ribotos ir siauros perspektyvos.

Komentarai (2) 2011-08-19

Apie propagandą

Šių dienų pasaulyje ypač svarbu išsaugoti blaivų žvilgsnį į gyvenimą, nes blaivus tikrovės matymas suteikia pranašumą ir neleidžia niekam užgrobti tavo minties ir sąmonės savais tikslais. Tam reikia suvokti, koks yra skirtumas tarp informacijos ir propagandos. Informacija visų pirma yra tikrovė, kuri reikalinga ir naudinga, o propaganda pirmiausiai yra suinteresuotumas. Kaip šios sąvokos suvokiamos realiame kontekste, priklauso nuo pasaulio, kuris yra atskaitos taškas. Jeigu pasaulis yra simuliacinis, persmektas ideologizuotais atvaizdais, tai ir tikra informacija gali atrodyti kaip propaganda, nors ji rodo tiesą ir tikrovę. Jeigu sąmonė yra užgrobta ideologinių simuliakrų, tai informavimas gali atrodyti kaip suinteresuotumas, šitaip ją prilyginant propagandai. Tuo tarpu tikra propaganda susijusi pirmiausiai su tam tikru suinteresuotumu. Pastarasis visada svyruoja tarp esamos ir norimos tikrovės, jeigu yra suinteresuotumas skleisti kokį nors matymą, ir yra konfliktas tarp to, kas yra ir ko norima. Tada esama tikrovė keičiama norima tikrove. Tai ir yra propaganda, ne parodymas, bet suinteresuotas pateikimas, tikrovę iškraipant, ją vietomis padidinant, sumažinant ar pakeičiant.

Žinoma, informacijos nuo propagandos visiškai atskirti neįmanoma, nes didelė dalis propagandos yra ne paviršiuje, bet užkoduota gelminėse ženklų pateikimo struktūrose, kurias žmogus išmoksta jų neįsisąmonindamas. Tokia propaganda pradedama suvokti tik nugyvenus nemažą gyvenimo dalį. Kalba yra propagandinė net neutralioje savo formoje, nes joje yra užkoduoti paslėpti vertinimai ir perspektyvos. Tai yra, žmogus net nedėdamas jokių specialių pastangų ir nerodydamas atviro suinteresuotumo, tik vartodamas žodžius yra propagandos skleidėjas. Pagal šį kriterijų, beveik visi žmonės yra smegenų plovimo aukos ir to net nesuvokia, ir nesuvokdami plauna smegenis su paslėpta propaganda kitiems žmonėms. Šitokia propaganda yra sudėtingas klausimas, ir jį iki galo suprasti įmanoma tik įsigilinus su filosofine analize, tai yra, filosofiniu žvilgsniu kalboje bandant atsekti visas perspektyvas, vertinimo kriterijus ir iš jų kylančius suinteresuotumus, kurie perėjo į neutralias kalbos struktūras. Tokių struktūrų pavyzdys galėtų būti net paprasti žodžiai, kuriuos galima suskirstyti į tris klases: neutralius, aukštinančius ir menkinančius. Ypač aukštinantys arba menkinantys žodžiai yra kalboje užkoduota propaganda, kuri skleidžiama to net nesuvokiant.

Tokia analizė yra svarbi ir įdomi, siekiant suprasti propagandos principus. Tačiau mane labiau domina ne „netyčinė”, bet sąmoninga propaganda, kurioje išnaudojamos ir gelminės ideologinės ženklų struktūros, ir sąmoningai kuriami nauji ženklai, kuriuos bandoma įrašyti į žmonių sąmonę, turint suinteresuotumą tikrovę pateikti norimu būdu, jeigu esama tikrovė neatitinka norimos. Tyčinei propagandai visų pirma būdingas atotrūkis tarp pateikimo ir tikrovės, kai yra tam tikra propagandinė programa ir siekiama kažką menkinti arba aukštinti, neretai tokį mažinimą ar didinimą hiperbolizuojant. Pats paprasčiausias būdas yra tam tikras nuo tikrovės atsietas prilyginimas. Priliginimui renkamiesi emociškai pakrauti žodžiai ir filologiniai vaizdiniai, kurie yra propagandiniai savo nusistovėjusia įprastine vartosena. Tokie neigiami žodžiai gali būti „veidmainis”, „nevykėlis”, „niekšas”, „tinginys”, „parazitas”, „asilas”, „vidutinybė”, „nusikaltėlis” ir t.t. Propagandinis prilyginimas būna tada, kai tarp tikrovės ir žodžio nėra ryšio, ir šitoks prilyginimas yra savavališkas, esant propagandiniam suinteresuotumui, kad žmonės negalėdami patikrinti, matytų tikrovę ne tokią, kokia ji yra, bet tokią kokia pateikiama. Pavyzdžiui, vienos valstybės vadovą už tam tikrus veiksmus vadinant „nusikaltėliu”, o kitos už tuos pačius veiksmus net pagiriant („kaip sėkimingai tvarkosi su „problemomis”). Turiu galvoje Libijos diktatorių, kuris yra nusikaltėlis, o JAV prezidentai Afganistano ir Irako karuose „didvyriai”. Bet reali situacija nėra tokia paprasta. O paminėtas suinteresuotas pateikimas, yra tik primityvi masinio poveikio priemonių („žiniasklaidos”) propaganda.

Žiauresnė propagandos rūšis yra pajuoka, pašaipa ar patyčia, kuri akcentuoja kažkokį trūkumą ar netobulumą. Trūkumas gali būti įsivaizduojamas arba tikras. Jeigu trūkumas yra įsivaizduojamas, tai propaganda naudojasi tuo, kad paprasti žmonės tikrovės vis tiek negalės patikrinti ir patikės žodžiu, todėl paprasčiausiai meluojama. Jeigu trūkumas ar netobulumas yra tikras, tai jis paprastai groteskiškai padidinamas, tarsi žmogus susidėtų vien iš minusų ir jame nebūtų nieko pozityvaus. Šitaip dalis sumaišoma su visuma ir žmogus, organizacija ar koks darbas arba kūrinys yra pagal propagandinę programą sumenkinamas. Dažnai net jeigu trūkumai įsivaizduojami arba jie matomi tik pasirinkus ribotą perspektyvą arba vertinimo kriterijų. Nėra tobulų žmonių, visi turi kažkokių trūkumų ir propaganda tuo naudojasi, o jeigu trūkumų neranda, tai prigalvoja ir vaizduoja tikrovę taip tarsi ji susidėtų vien iš trūkumų, o propagandinio tyčiojimosi autoriai būtų tobulumo įsikūnijimai, bet kokiu atveju turėtų pranašumą pašaipos objekto atžvilgiu. Pavyzdžiui, viena iš paplitusių pajuokos rūšių yra ironija ir sarkazmas, naudojamas kai trūkumas yra tariamai akivaizdus, tačiau norint padaryti įspūdi teigimas ir neigimas apverčiamas ir šitaip žmogus arba erzinamas, arba jis laikomas tokiu „durnium”, kad galvojama jog jis nesupras vertinimų apvertimo. Tarkim, norima pagal savo vertinimus pavadinti ką nors kvailiu, bet vietoj to sakoma „proto bokštas”.

Tokių propagandinių triukų yra daugybė. Pagrindinė savybė yra atotrūkis nuo tikrovės, tik vaizdavimas arba įsivaizdavimas arba tam tikra „reali” perspektyva. Vykdant propagandą, beveik visada siekiama auką sumenkinti, su ja susidoroti, o save išaukštinti, filologinėm priemonėm įtvirtinti savo pranašumą, pavyzdžiui, viešai iš ko nors tyčiojantis (hiperbolizuotai imituojant „trūkumą”), ieškant trūkumų ir šiaip kabliukų, kuriuos būtų galima išnaudoti propagandoje.

Propaganda visuomet atspindi tam tikrą perspektyvą, vertybes arba vertinimus. Tai reikškia, kad nėra objektyvios propagandos, propaganda visada yra subjektyvi. Tai kyla iš pagrindinio propagandos bruožo, kuris buvo įvardintas pradžioje - tai yra suinteresuotumas. Suinteresuotumas visada subjektyvus, nors perspektyva gali būti individuali arba platesnė, kokios nors grupės arba organizacijos. Suinteresuotumas kyla iš vertinimo. Visi žmonės ir visos organizacijos kažko siekia ir kažko nesiekia. Šis pasirinkimas yra pagrįstas vertinimu, kurio du pagrindiniai elementai yra perspektyva ir vertinimo kriterijus (estetinis, etinis, utilitarinis ir t.t.). Šitaip tikrovė žmonių ir grupių veikloje skyla į tą, kuri teigiama ir tą, kuri atmetama. Iš to kyla suinteresuotumas, kažką didinti arba kažką mažinti, naudojant taip pat ir filologinę propagandą ir paminėtas ir nepaminėtas stilistines priemones, kurių yra daug ir kurias suklasifikuoti ir išvardinti, nėra šio įrašo tikslas. Svarbu suvokti tikrą principą, kad būtų galima atskirti informaciją nuo propagandos.

Aišku, propaganda nėra tik „bloga”, pavyzdžiui, kai skleidžiant kažkokią svarbią informaciją, norima ir patraukti kuo daugiau žmonių į savo pusę. „Bloga” yra nachališka propaganda, kuri visiškai atitrūkusi nuo tikrovės ir yra skirta realiam susidorojimui su konkurentu arba priešu. Tokios propagandos toleruoti negalima, ne ji prilygsta įžuliam melui ir šmeižtui, arba psichopatiškam tyčiojimuisi iš nieko dėtų žmonių, ieškant tikrų ar įsivaizduotų trūkumų, ir juos panaudojant psichologiniam asmens naikinimui iš savo tariamų ideologinių „aukštumų”. Net metus paviršutinišką žvilgsnį į populiarias masinio poveikio priemones, akivaizdžiai matosi, kad ji yra labai užteršta propagandos ir galima įžvelgti, kad egzistuoja reali kitokių perspektyvų ar paprasto informavimo cenzūra. Tačiau suvokiant pagrindinius principus, galima neleisti užgrobti savo minčių ir pasilaikyti jas sau, neatiduodant propagandiniam išnaudojimui. Bet tikros informacijos surasti yra sunku, žmonės yra neatsparūs propagandai, todėl mintis senso-kognityvinėje sintezėje, kurioje sąmonė mintį sujungia su pasaulio atvaizdu, sukčių, melagių ir visokio plauko šarlatanų, tarnaujančių valdžiai ar galingoms įtakos grupėms, siekiančioms valdyti žmonių sąmones savo tikslais, užvaldoma ir žmogus paverčiamas Goebbelso propagandos ministerijos propagandinio mėšlo kibiru, negebančiu atsirinkti, kas yra melas, o kas yra tikra.

Rašyk komentarą 2011-08-13

Kosminė sąmonė ar lokalus suvokimo tenzorius?

Sąmonės galimybės

Dabartinėje planetos civilizacijoje gyvuoja dvi pagrindinės sąmonės supratimo srovės. Viena jų yra religinė srovė, o kita atstovauja moksliniam supratimui. Filosofija stovi tarp religijos ir mokslo, atspindėdama vieną ar kitą srovę. Religijos išskirtinis bruožas yra tas, kad ji net neturėdama tiesioginio patyrimo, bando mąstyti apie tikrovės visumą, o mokslas tikrovę susiaurina tik iki tikrovės atvaizdo sąmonėje. Todėl religijai ir mokslui atsiveria skirtingi tikrovės vaizdai ir sąmonės interpretacijos. Mūsų pasaulyje propaguojama iliuzija, kad moksle yra tik tiesa, o religija - tik fantazijos. Iš tikro pačiam moksle daug fantazijos, o religijoje - daug tiesos. Tas pats tinka kalbant ne tik apie tikrovę, bet ir apie sąmonę. Religinė sąmonės teorija nebūtinai reiškia fantazijos, ir mokslinė teorija nebūtinai reiškia - absoliuti tiesa.

Šių dviejų srovių santykis pateiktas lentelėje. Pagrindiniai skirtumai, atskiriantys religinį ir mokslinį požiūrį yra sąmonės apimtis ir atsiradimo mechanizmas. Religijoje kalbama apie kosminę sąmonę, o individuali sąmonė yra tik kosminės sąmonės įsikūnijimas. Moksle sąmonė yra lokali, prikaustyta prie vietos ir tos vietos tam tikros struktūros ir organizacijos. Antras skirtumas yra atsiradimo būdas. Religijoje sąmonė yra visur ir ji nekuriama ir neatsiranda, bet egzistuoja kaip pirminė substancija. Mechanizmas yra tik kosminės sąmonės individualus įsikūnijimas. Moksle lokali sąmonė atsiranda dėka kažkokio materialaus mechanizmo ir yra materialus, tik vietinis, smegenyse esantis aplinkos atvaizdas.

Lokali sąmonė reiškia, kad ji gali būti tik individuali ir kad nėra jokių kitų egzistencijos lygmenų, kuriuose galėtų egzistuoti kitokios sąmoningos formos. Kosminės sąmonės teorija leidžia daryti prielaidas, kad sąmonė gali egzistuoti ne tik individualiame kūne, bet ir kitose realybėse. Smegenys atsiranda pereidamos tokius lygius: subatominės dalelės, atomai, molekulės, ląstelės-neuronai ir organai. Gilinantis į sąmonės mechanizmą, galima klausti, kas ją kuria, organas ar tikrovė? Jeigu sąmonę kuria organas, tai labiau tikėtinas būtų mokslinis požiūris į sąmonę. Bet visai įmanoma, kad sąmonę kuria ne organas, bet tikrovė. Tada ji būtų labiau priklausoma nuo visos tikrovės ir nepriklausoma nuo organo. Religijoje ir nelokalios sąmonės teorijoje sąmonė laikoma ne organo, bet tikrovės kūriniu. Moksle yra abu požiūriai, tik nuo religijos skiriasi tuo, kad tikrovė interpretuojama kaip materiali fizikinė tikrovė. Tuo tarpu religijoje, ši tikrovė yra nemateriali dvasia, vadinama Absoliutu arba Dievu.

Įprastiniai sąmonės ryšiai su aplinka ir suvokimas yra lokalūs. Įprastiniame gyvenime paprastai nevyksta jokie antgamtiniai nelokalūs reiškiniai, kurie būtų akivaizdžiai fiksuojami sąmonės atvaizde. Nors kvantinėje mechanikoje yra įrodyta, kad tarp materijos kvantų egzistuoja ir nelokalūs, įprastai nepaaiškinami ryšiai. Šį principą bandoma perkelti ir į sąmonės teoriją, nors galutinai tai nėra įrodyta. Žmogus kasdienybėje naudojasi įprastine lokalių sensorinių ryšių su aplinka sistema. Tai aišku tikrovę apriboja, jos neparodo tokios, kokia ji yra iš tikro. Jos privalumas galbūt tas, kad šita informacija yra užtikrinta ir patikima. Pagal kosminės sąmonės teoriją, turėtų egzistuoti ir nelokalūs ryšiai, nes viskas yra sąmonė, viskas yra susiję ir tarp skirtingų lygmenų turi vykti informacijos apykaita. Tačiau žmogus yra apribotas. Nėra aišku ar tai yra dirbtinis apribojimas (sąmokslas prieš žmogų) ar taip žmogus sukonstruotas iš prigimties ir jam neįmanoma pakilti į aukštesnį lygį. Visi jaučia, kad sąmonės galimybės daug didesnės nei rodomos. Tačiau jos yra užblokuotos.

Apibendrinant, moksle sąmonė yra lokalus mechanizmas, priklausantis nuo vietinės materijos organizacijos, nors ir galintis formuoti nelokalius kvantinius ryšius. Religijoje sąmonė yra nelokali ir ji nekuriama, bet egzistuoja amžinai kaip priminė substancija, vadinama siela arba dvasia. Tokia sąmonė moksliškai būtų nepaaiškinama, nes pirminės substancijos nėra kaip aiškinti. Filosofijoje, gali būti ryškios scientistinės (mokslinės) tendencijos, kurios apibendrina mokslinio metodo pasiekimus. Bet filosofija ilgą laiką gyvavo ir kaip metafizika arba religinė filosofija, kuriai artimesnis yra religinis interpretavimas. Metafizinės filosofijos apibendrintas tikrovės ir žmogaus modelis galėtų būti toks.

Mokslinės teorijos rėmuose, sąmonė gali būti išplėsta tik evoliuciškai vystantis į aukštesnes formas, arba pritaikant technologijas. Žinant sąmonės lokalų mechanizmą, jį galima valdyti ir didinti galimybes. Tokias technologijas propaguojantis judėjimas vadinamas transhumanizmu, kurio tikslas išplėsti natūralias sąmonės galimybes techninėmis priemonėmis. Prie to dabar mokslininkai labai intensyviai dirba, neretai pažeidinėdami žmonių teises. Tokių technologijų pasekmės netinkamai jas panaudojus - taip pat kelia didelį nerimą, kuris aiškiai matomas šiame tinklaraštyje.

Sąmonės fizika

Nors mokslo pasiekimai yra stulbinantys, jis negali iki galo paaiškinti ne tik visos tikrovės, bet ir jos dalies - sąmonės. Galima spėti, kad šį tikslą pasiekus, supratus sąmonės paslaptį, daug išaiškėtų ir apie pačią tikrovę, ir žmogus galėtų išsilaisvinti iš sensorinių ir kognityvinių atvaizdų nelaisvės. Tačiau tokia teorija nėra sukurta, arba ji slepiama nuo žmonių, kad lengviau būtų manipuliuoti ir valdyti.

Kodėl sąmonė nepaaiškinta, ir ko tokiam paaiškinimui trūksta? Tai aišku iš pirmame skyrelyje pateikto sąmonės teorijų skirstymo. Jeigu teisinga religinė sąmonės teorija, tai sąmonės moksliniais metodais nebus įmanoma paaiškinti niekada. Jeigu sąmonė yra pirminė substancija, nekuriama ir neatsirandanti, neturinti jokios struktūros ir nepriklauso nuo jokio mechanizmo, tai jos moksliškai paaiškinti neįmanoma. Galima tik konstatuoti jos egzistavimą. Jeigu sąmonė materiali, kaip teigia mokslas, ir ją kuria tam tikras mechanizmas, tai ją paaiškinti įmanoma. Tik trūksta žinių apie materiją. Materija aprašoma tam tikrų parametrų rinkiniu. Tai, kad sąmonės iš šio rinkinio neįmanoma išvesti, reiškia, jog šis rinkinys nepilnas. Tai yra, moksle sąmonei paaiškinti trūksta sąmonės parametrų.

Kad fizika galėtų sukurti sąmonės teoriją, reikia surasti specifinius, sąmonę kuriančius tikrovės parametrus. Tačiau tai yra sudėtinga. Nes pagal pateikta metafizinę tikrovės ir žmogaus struktūrą matome, kad ji dalinama į Šaltinį, Pirminę tikrovę ir Antrinę tikrovę (sąmoningą atvaizdą). Žinomi fizikai parametrai priklauso antrinei tikrovei, t.y. jie atpindi sąmoningo suvokimo perspektyvą, bet nežino, kokia yra Pirminė tikrovė ir kas yra Šaltinis. Šie parametrai, kuriais fizikai bando paaiškinti tikrovę, yra ne pradžia, bet sąmonėje suformuota pabaiga. Fizikai šią pabaigą apsuka ir bando perkelti į pirminę tikrovę. Net negalint palyginti, akivaizdu, kad toks apsukimas gali prilygti iliuzijos kūrimui, nors ta iliuzija vadinama mokslu. Tačiau pirminės tikrovės suvokimo nėra, nėra pirminės tikrovės fizikos, aprašomos tikrais pirminės tikrovės parametrais. Žinomi tik sąmonėje esantys ir protu suvokiami parametrai. Kadangi sąmonės kūrimo mechanizmas priklauso Pirminei tikrovei ir galbūt Šaltiniui, tai aišku kodėl nėra mokslinės sąmonės teorijos. Mokslas nesugeba surasti sąmonės principą grindžiančių parametrų.

Pagrindiniai antrinės tikrovės parametrai yra tokie: a) erdvė, b) laikas, c) substancija (laukas ir medžiaga), d) masė ir c) judėjimas. Svarbiausias parametras yra substancija, o kiti parametrai yra tik jos aprašymo būdas. Substancija yra erdvėlaikyje, turi tam tikrą masę ir pagal tam tikrus dėsnius juda. Skiriasi substancijos rūšys ir šių rūšių savybės. Pavyzdžiui, yra elektrinis laukas, gravitacinis laukas, stiprioji ir silpnoji atominė sąveika ir t.t. Iš pagrindinių parametrų formuojami išvestiniai parametrai, kuriuose kaip komponentai naudojami priminiai fizikiniai parametrai.  Judėjimo greitis ir pagreitis, judesio kiekis, sąveikos jėga, energija, galia ir t.t. Tai, kad sąmonės teorijos nėra rodo, kad šie parametrai nepakankami: juos galima kaip nori kombinuoti - sąmonė nesigauna, nėra net surasta substancijos rūšis ir jos savybės, reikalingos sąmonės mechanizmui paaiškinti. Bet jeigu sąmonė yra lokali ir mechanizmas, priklausiantis nuo vietinės materijos organizacijos smegenyse, turi būti sąmonę paaiškinantys parametrai. Antrinėje tikrovėje beveik viskas surasta, sunku tikėtis, kad antrinis atvaizdas sąmonėje parodys kažką naujo, tad reikia ieškoti būdų, kaip protu surasti pirminėje tikrovėje sąmonę kuriančius parametrus. Juos sujungus proporcinėse, parametrus susiejančiose formulėse, būtų galima gauti sąmonės formulę. Fizikos mokslas galėtų triumfuoti.

Bet kokiu atveju ši teorija būtų tik suvokimo mechanizmo apsukimas ir Antrinės tikrovės primetimas Pirminei tikrovei ir Šaltiniui. Tai gali būti ir pavojinga iliuzija, su kuria neapgalvotai galima sugriauti religinę sąmonės teoriją ir primesti tikrovei tik mokslinę perspektyvą, kuri viską aiškina per dalinius parametrus, santykius ir skaičius. Tačiau šie dalykai ne absoliuti tikrovė, bet tik sąmoningo suvokimo perspektyvinė iliuzija. Tai pavojinga dar ir dėl to, kad mokslas siekia viską valdyti ir eksploatuoti, ir tokia sąmonės teorija, jeigu ji būtų rezultatyvi, gali būti panaudota ne sąmonės galimybių išplėtimui, kaip transhumanizmo teorijoje, bet sąmonės pavergimui ir išnaudojimui. Bet sąmonės valdymas valdžių yra suvokiamas kaip neišsemiamas galios šaltinis, todėl tokios teorijos ir technologijos yra slapta nuo visuomenės intensyviai kuriamos ir išbandomos su žmonėmis. Tai yra didžiausias pavojus.

Tačiau žinojimas nėra vien blogis ir sąmonė vis tiek trokšta save pažinti. Vienas iš kelių yra mokslinis kelias, kuris gali atverti šią vieną iš didesnių tikrovės paslapčių. Sąmonė yra tikrovės struktūra ir tam tikra suvokimo rūšis. Erdvėlaikio struktūrą, apjungiant jai būdingus parametrus, galima aprašyti tenzoriumi. Galima numatyti, kad sąmoningas suvokimas, remiantis moksline perspektyva į tikrovę, taip pat turi savo erdvėlaikio struktūrą, parametrus ir juos aprašantį fizikinį tenzorių. Manau, kad vienas iš būdų fizikoje aprašyti sąmonės sandarą yra suvokimo, arba sąmonės, tenzorius.

Rašyk komentarą 2011-08-05